2017 m. rugsėjo 9 d., šeštadienį, 12 val. Šiaulių Dailės galerijoje atidaroma Lauros Guokės personalinė paroda „Lietuvos kaime“. 

Dalis parodos „Lietuvos kaime“ kūrinių  2016m. buvo eksponuoti „Institut fur Alles Mogliche“, Berlyne (Vokietija) ir Daugpilio Mark Rothko meno centre (Daugavpils Mark Rothko Art Center). Vienas iš šio ciklo darbų („Petras“, 2016) 2016m. buvo eksponuojamas Nacionalinėje portretų galerijoje, Londone (National Portrait Gallery), Usher galerijoje, Linkolne (Usher Gallery, Lincoln), 2017 m. – Škotijos Nacionalinėje Portretų galerijoje, Edinburge (Scottish National Portrait Gallery, Edinburgh) ir New Walk muziejuje ir dailės galerijoje, Leičesteryje  (New Walk Museum & Art Gallery , Leicester). Šis L. Guokės kūrinys tapo konkurso „BP Portrait Award 2016“ nugalėtoju „Travel Award 2016“ kategorijoje.

Laura Guokė – vizualaus meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Šiaulių apskrityje. Nors ji yra baigusi grafikos studijas, savo kūryboje neapsiriboja kuria nors viena meno rūšimi ar raiška. Tai įgalina šią menininkę kūryboje reikštis originaliomis, netikėtomis ir itin paveikiomis formomis. Autorės raiškų, kaip ir temų spektras, gana platus. Ji dažniausiai renkasi socialiai aktyvias temas, demaskuojančias visuomenės neįgalumo momentus, analizuojančias žmogaus egzistencijos klausimus. Kita vertus, jos kūriniuose labai daug savikontempliacijos, transcendentinių apmąstymų, gilinimosi į pasąmoninius procesus ir pan. Vizualinė L. Guokės kalba – drąsi ir dažnai nenuspėjama, tačiau niekada – brutali ar šokiruojanti. Nors autorė pagal savo amžių priskirtina jauniesiems menininkams, ji jau yra surengusi daugiau nei 16 personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Yra atstovavusi Lietuvą tarptautiniuose projektuose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV, Kinijoje ir kt. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose. Jos kūryba palankiai vertinama meno kritikų ir menotyrininkų, autorė yra pelniusi apdovanojimų bei reikšmingų įvertinimų. Nuo 2011m. L. Guokė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Lietuvos kaime

Pasitelkdama įvairią ir daugiaplanę meninę kalbą, L. Guokė aktualizuoja vieną iš opiausių socialinių šalies problemų. Ji, konstatuodama nuolatinę Lietuvos kaimo kaitą, atskleidžia dabartinę jo situaciją. Stebėdama tiek teigiamus, tiek neigiamus Šiaurės Lietuvos kaimo gyventojų pokyčius, menininkė provokuoja diskusiją apie permainas periferijos gyventojų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Autorė bando išsiaiškinti, kaip tai paliečia kiekvieną iš jų ir kaip veikia visų vienos bendruomenės narių, mąstyseną ir gyvenseną. Ši tema ypač aktuali šiandien. Tiek vietiniame, tiek ir viso pasaulio kontekste. Kritiškai vertindama šiandieninę padėtį: kaimo gyventojų migravimą į didžiuosius šalies miestus ar emigraciją į turtingesnes Europos valstybes, nedarbą ir skurdą, nacionalinio identiteto praradimą ir pan., L. Guokė analizuoja Lietuvos kaimo tradicijų, papročių devalvaciją, svetimų kultūrų įtaką bei naujų tradicijų formavimąsi. Ją domina priežastys, lemiančios ne tik naujos Lietuvos kaimo tapatybės formavimąsi, bet ir faktoriai, formuojantys dabartinę visuomenės sampratą apie jį. Menininkė siekia paneigti susiformavusius stereotipus ir įrodyti, kad Lietuvos kaimai, kartu su ten gyvenančiais žmonėmis, apjungtais ne tik tos pačios istorinės praeities, autentiškų istorijų, bet ir dabar vykstančių procesų, yra šalies vertybė.

Ilgai tyrinėjusi kaimo vietoves, ten gyvenančių žmonių ypatumus, autorė pateikia visą skalę vizualinių sprendimų, prielaidų apie tai, kas svarbu ne tik jai asmeniškai, bet ir kiekvienam, randančiam laiko susimąstyti apie tikras vertybes, gebėjimą ne tik imti, bet ir duoti, galop – egzistencijos prasmę. Jos kūriniai – žmonių portretai, kurie patys liudija savo būtį.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

„Šioje parodoje eksponuojamuose portretuose vaizduojami įvairaus amžiaus Šiaurės Lietuvos kaimo vietovėse gyvenantys žmonės. Man portretas – tai galimybė įamžinti konkretų žmogų, galimybė per matomą pavidalą gilintis į tai, kas nematoma. Juk Mūsų visų kuriami portretai yra sielų talpyklos.

Dėl naudojamo specialaus programuojamo apšvietimo ir unikalios darbų atlikimo technikos dalis portretų drobėje išryškėja palaipsniui. Pradžioje žiūrovui yra matoma tik visiškai balta drobė, vėliau, palaipsniui ryškėjant portretuojamajam, darbo fonas tampa juodu ir susilieja su užtamsinta ekspozicine erdve. Po keleto minučių portretas palaipsniui vėl pradeda nykti – sugrįžtant prie tuščios baltos drobės. Šių portretų kūrimo metodas ir ekspozicinis sprendimas ne tik užsimena apie tuštėjančius Šiaurės Lietuvos kaimus – tai ir gyvenimo dualumo metafora, simbolizuojanti pastovius gimimo ir mirties ciklus.“ L. Guokė

Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Užrašai po nuotraukomis

  1. L. Guokė. Petras, akrilas, 1460x2000mm, 2016.