Maloniai kviečiame jus į Mykolės tapybos parodos atidarymą kovo 8 d. 17 val.

Mykolės Ganusauskaitės kūryboje dominuoja peizažas – jaunųjų tapytojų kūryboje gana retas žanras. Nors atspirties tašku tapytojai tampa natūros studijos, jos peizažai nutolsta nuo tiesioginės gamtos reprezentacijos bei patikrina ribas tarp figūratyvumo ir abstrakcijos. Stilizuotos, geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos aiškiais planais išsluoksniuotoje erdvėje atrodo scenografiškos tarsi ištuštėjusios scenos dekoracijos.

Asmeninį santykį su vaizduojama vieta, ryškų ankstyvuosiuose kūriniuose, vis dažniau nustelbia analitiškas dailininko žvilgsnis, preparuojantis gamtovaizdžio erdvinę ir spalvinę sąrangą. Mykolė atranda gamtovaizdžių poetiką kontrastuose – tuštumos ir gausos (spalvų, linijų, formų), statikos ir dinamikos, griežtų ir laisvų formų, atvirų ir uždarų erdvių. Drobėse mėgaujamasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžiamas natūralių elementų ritmas. Itin svarbus čia santykis tarp horizontalių ir vertikalių paveikslo elementų. Ypač akcentuojamos visa ko augimą, stiebimąsi viršun pabrėžiančios vertikalės, jas dažnai dar pratęsia charakteringi dažų nuvarvėjimai. Reikšmingas paveikslų leitmotyvas yra vanduo – upės, upelio, ežero, jūros, pelkės akivaro. Jame atsispindintys dangaus, augmenijos fragmentai pratęsia linijų ritmą ir įsiaudžia į bendrą dekoratyvią paveikslo schemą. Mykolės kūrybai būdingi skambūs, išraiškingi skaidrių spalvų deriniai, lemiantys kompozicijų emocinį krūvį. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo.

Pradėjusi nuo lietuviškų gamstovaizdžių, menininkė ilgainiui kūrybą papildė ir kitų aplankytų kraštų gamtos studijomis. Jos tapomuose peizažuose atsiskleidžia regioniniai kraštovaizdžio struktūros ir spalvų, augmenijos, oro sąlygų skirtumai. Ypatingą svarbą įgauna laiko matmuo. Vaizduojami skirtingi metų ir paros laikai pabrėžia gamtos natūralų ritmą, jos procesų cikliškumą. Dažnas gamtovaizdis persmelktas laikiškumo nuojauta, juose apmąstomas santykis tarp dabarties ir praeities, projektuojami į praeitį orientuoti nostalgijos ir ilgesio jausmai. Kartais gamtovaizdžius papildo ekologinės, istorinės, geopolitinės dimensijos. Tačiau svarbiausia tapytojai yra pati gamta, kaip savaime harmoningas darinys, pilnatvės šaltinis. Gamtoje ji ieško atsvaros miestui, jo dinamikai, triukšmui, tad kiekvienas peizažas tampa erdve (savi)refleksijai ir meditacijai.

Menotyrininkė Justina Augustytė

 

Mykolė Ganusauskaitė (g. 1987) studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts), kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2015– 2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje. Surengė personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė (2011) ir laureatė (2013).