Kviečiame leistis į kūrybinę kelionę po meno ir emocijų pasaulį, įkvėptą vaikų pamėgtos iliustruotojos ir autorės Gretos Alice knygos „Akmenėlis. Miesto žvėrinčiaus paslaptys“, kurią išleido Šiaulių dailės galerija.

Edukacijos metu vaikai susipažins su galerijos veikla, sužinos, kad meno kūrinių galima atrasti ne tik muziejuose ar galerijose, bet ir miesto viešosiose erdvėse. Kartu aplankysime Kazio Bimbos skulptūrą „Samogitas“ ir svarstysime, ar akmuo gali turėti emocijų, charakterį ir savo istoriją.

Sugrįžę į edukacinę erdvę dalyviai išsirinks natūralų akmenėlį ir, naudodami piešimo priemones, sukurs jam veidą bei nuotaiką. Kūrybinės veiklos metu kalbėsimės apie pagrindines emocijas, mokysimės jas atpažinti, įvardyti ir išreikšti, o edukacijos pabaigoje pristatysime savo sukurtus personažus.

Edukacija lavina vaikų kūrybiškumą, vaizduotę, emocinį intelektą ir bendravimo įgūdžius, ugdo gebėjimą pažinti viešąjį meną bei skatina į miestą pažvelgti smalsiomis ir kūrybingomis akimis.

Užsiėmimo kaina – 3 EUR. Rekomenduojama amžiaus grupė: priešmokyklinio amžiaus ir 1-2 kl. moksleiviams. Trukmė – iki 50 min. Paslauga įtraukta į kultūros paso sąrašą.

Paroda veiks iki spalio 3 d.

ANTANO VISOCKIO PAGRINDINIAI GYVENIMO IR KŪRYBOS METAI

Gimė 1941 m. liepos 18 d. Džiuikių kaime, Šiaulių apskrityje. 1947 m. pradėjo mokytis Kužių seniūnijos Tyrelkų kaimo pradinėje mokykloje. 1950 m., atvykęs gyventi į Šiaulius, mokėsi Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Buvo G. Bagdonavičiaus mokinys, kuris turėjo didelę įtaką meninei raidai. 1957–1962 m. mokėsi ir baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą (dabar J. Naujalio menų gimnazija). 1962–1968 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija).  Nuo 1968 m. pradėjo dalyvauti parodose kaip tapytojas ir keramikos kūrinių interjeruose bendraautorius kartu su žmona A. Visockiene. 1968 m. atvyko į Šiaulius. Buvo dailės mokyklos dėstytojas. 1969 m. – Šiaulių miesto Dailės fakulteto dėstytojas. 1981–1985 ir 1989–2012 m. ėjo naujai įkurtos tapybos katedros vedėjo pareigas. 2006 m. – Šiaulių universiteto humanitarinių mokslų profesorius (dailės sritis).

1968–2026 m. surengta apie 300 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje, 25 personalinės parodos Lietuvoje ir užsienyje. Bendros parodos Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Plungėje (Pasaulio žemaičių kūrybos parodose), Žeimelyje, Kuršėnuose, Šaukėnuose, Kužiuose, gimtinėje – Džiuikių kaime, Gilaičiuose, Telšiuose, Nidoje. Bendros parodos užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Afrikoje (Benine), Olandijoje, Belgijoje (Baarle-Hertoge, Willemstad, Etten-Leur), Amsterdame, Baltarusijoje. Personalinės parodos: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kuršėnuose, Šaukėnuose, Kužiuose, Šiaulių rajone, Džiuikių kaime. Personalinės parodos užsienyje: Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje (Hagoje, Willemstad, Etten-Leur), Baarle-Hertoge, Antverpene.

„Daugelį metų metinėse Šiaulių dailininkų parodose Antano Visockio akvarelės sublyksėdavo šios, jau retos meno technikos privalumais. Tačiau tai individualizuota, daugelį metų šlifuota ir išgryninta puantilizmo ir grafikos, tapybos ir kryptingų apmąstymų simbiozė. Joje maksimaliai raiškiai įsibūtina Antano prigimtis ir jo regimas bei išgyvenamas pasaulis. Tai trokštamo pasaulio vizija, kurioje svarbiausia – kosmologinio beribiškumo nuojauta, skaidri žiūra, spalvinis būties džiugesys ir melodingas, draugiškas dangaus skliautas.“ – Virginijus Kinčinaitis.

_ _ _

_ _ _

On Saturday, 12 September 2026, at 2:00 PM, Antanas Visockis’s anniversary retrospective exhibition “The Great Wheels of the Big Dipper” will open at Šiauliai Art Gallery.

The exhibition will run until 3 October.

KEY DATES IN ANTANAS VISOCKIS’S LIFE AND ARTISTIC CAREER

Born on 18 July 1941 in the village of Džiuikiai, Šiauliai County. In 1947, he began attending the primary school in the village of Tyrelkai, Kužiai District. After moving to Šiauliai in 1950, he attended Julius Janonis Secondary School. He was a student of G. Bagdonavičius, who had a significant influence on his artistic development. From 1957 to 1962, he studied at and graduated from Kaunas Secondary School of Art (now J. Naujalis Gymnasium of Arts). From 1962 to 1968, he studied at the Vilnius State Art Institute (now the Vilnius Academy of Arts).

From 1968 onwards, he began participating in exhibitions as a painter and, together with his wife A. Visockienė, as a co-author of ceramic works created for interiors. In 1968, he moved to Šiauliai and worked as a lecturer at the art school. In 1969, he became a lecturer at the Faculty of Art in Šiauliai. From 1981 to 1985 and again from 1989 to 2012, he served as Head of the newly established Department of Painting. In 2006, he became Professor of Humanities in the field of art at Šiauliai University.

Between 1968 and 2026, he participated in approximately 300 group exhibitions and held 25 solo exhibitions in Lithuania and abroad.

Group exhibitions in Lithuania: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Plungė (World Samogitian Art Exhibitions), Žeimelis, Kuršėnai, Šaukėnai, Kužiai, his native village of Džiuikiai, Gilaičiai, Telšiai and Nida.

Group exhibitions abroad: Latvia, Estonia, Poland, Italy, France, Sweden, Benin (Africa), the Netherlands, Belgium (Baarle-Hertog, Willemstad, Etten-Leur), Amsterdam and Belarus.

Solo exhibitions in Lithuania: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Kuršėnai, Šaukėnai, Kužiai, Šiauliai District and the village of Džiuikiai.

Solo exhibitions abroad: France, Belgium, the Netherlands (The Hague, Willemstad, Etten-Leur), Baarle-Hertog and Antwerp.

“For many years, Antanas Visockis’s watercolours would shine at the annual exhibitions of Šiauliai artists, revealing the strengths of this now rare artistic technique. Yet his work represents an individualised symbiosis of pointillism and graphic art, painting and focused reflection, refined and distilled over many years. It is here that Antanas’s nature, and the world as he sees and experiences it, find their fullest expression. It is a vision of a desired world, defined above all by a sense of cosmological boundlessness, clarity of vision, the chromatic joy of existence, and a melodious, welcoming firmament.” — Virginijus Kinčinaitis.

790-ąjį jubiliejų minintys Šiauliai pasipildo nauja kultūrine erdve. Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienį, 17.30 val., miesto bulvare prie Šiaulių dailės galerijos atidaroma lauko galerija – vieta, kur profesionalus menas tampa kasdienės miesto aplinkos dalimi.

Lauko galerija – tai ilgalaikė iniciatyva, siekianti perkelti profesionalų meną iš įprastų ekspozicinių salių į kasdienę miesto aplinką. Atviroje viešojoje erdvėje eksponuojami kūriniai kvies sustoti, įsižiūrėti ir patirti meną net tuos žmones, kurie į galerijas užsuka retai.

Ekspoziciją sudaro trys specialiai lauko sąlygoms pritaikyti ekspoziciniai stendai. Juose bus pristatomos keturios profesionalaus meno parodos, keičiamos maždaug kas pusantro mėnesio. Lauko galerijoje bus eksponuojama fotografija, grafika ir skaitmeninė grafika, o visi darbai atspausdinti archyviniu būdu, užtikrinančiu muziejinę vaizdo kokybę, tikslias spalvas ir pustonius. Pirma ekspozicija skirta garsaus Šiaulių miesto menininko Eduardo Juchnevičiaus (1941–2011) palikimui.

Vienas iš išskirtinių projekto bruožų – tvarūs technologiniai sprendimai. Sutemus ekspoziciją apšvies autonominiai LED šviestuvai, maitinami saulės energija. Dieną saulės kolektoriai kaups energiją, o vakare ji bus naudojama kūriniams apšviesti, todėl galerijai nereikės papildomų elektros įvadų. Vakarinis apšvietimas ne tik išryškins kūrinių detales, bet ir sukurs jaukią atmosferą miesto centre.

Projektas siekia stiprinti Šiaulių kultūrinį identitetą, didinti profesionalaus meno prieinamumą ir skatinti vizualinį raštingumą. Lauko galerija taps nauja kultūrine stotele miesto gyventojams, turistams, mokyklų bendruomenėms bei visiems, norintiems meną patirti laisvai ir be jokių barjerų.

Atidarymo metu lankytojai pirmieji galės susipažinti su naująja ekspozicine erdve ir pirmąja joje pristatoma paroda.

_ _ _

Projektą įgyvendina Šiaulių dailės galerija

Projekto veiklas finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė

Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma menininkų dueto – tėvo Eduardo Juchnevičiaus (1941–2011) ir sūnaus Martyno Juchnevičiaus – kūrybos paroda „Dvigubas kodas“.

Paroda veiks iki rugsėjo 5 d.

Eduardas Juchnevičius (1941–2011) – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų, tapytojų ir poetų, pelnęs pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse grafikos parodose. Plačiausiai jis žinomas kaip savitos meninės kalbos linoraižinių kūrėjas, kurio darbai išsiskiria ekspresyvia plastika, simbolizmu, grotesku ir meistriška kompozicija. 1986 m. Talino grafikos trienalėje menininkui skirtas pagrindinis prizas, jis įvertintas svarbiais apdovanojimais Lietuvoje ir užsienyje, o jo kūriniai saugomi reikšmingiausių Lietuvos meno muziejų kolekcijose.

Juchnevičiaus kūryba kviečia ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti. Jo darbuose istorija susilieja su vaizduote, mitai – su kasdienybe, o žmogus tampa pagrindiniu pasakojimo veikėju ir liudytoju. Menininkui buvo svarbios tautos atminties, laisvės, atsakomybės, moralinio pasirinkimo ir dvasinės bei istorinės stiprybės temos. Simbolių kupinoje kūryboje dramatiški siužetai neretai persmelkti ironijos, o ekspresyvi plastinė kalba kūriniams suteikia išskirtinę emocinę įtaigą. Kiekvienas darbas tampa savarankiška istorija, kurioje praeitis ir dabartis susitinka universaliame pasakojime apie žmogų ir jo laiką.

Martynas Juchnevičius (g. 1971) – Londone kuriantis iš Šiaulių kilęs lietuvių menininkas savo kūryboje jungia grafikos preciziką, animacijos dinamiką ir poparto estetiką. Animatoriaus karjerą pradėjęs Lietuvoje, vėliau ją tęsė Budapešto studijoje „Varga Studio“ ir dirbo prie tarptautinių projektų, tokių kaip Mr. Bean, Angry Birds Toons, Captain Sabertooth ir Pettson and Findus. Tarp šių projektų užsakovų – The Walt Disney Company, Tiger Aspect Productions, Happy Life Animation, Passion Pictures ir National Geographic.

Tarptautinė animacijos patirtis natūraliai išaugo į savitą autorinę kūrybą. Parodoje pristatomas ciklas jungia portretą ir karikatūrą į griežtą, grafiškai subalansuotą stilistiką. Preciziška linija, aiški kompozicija ir beveik skulptūriškas formų modeliavimas leidžia autoriui perteikti ne tik vaizduojamų asmenybių išorinį panašumą, bet ir jų charakterį bei vidinę energiją. Martyno portretuose įamžintos ryškiausios kino, meno, muzikos ir sporto asmenybės, kurių kūryba ir pasiekimai tapo pasaulio kultūros dalimi.

„Pop Art ikonų“ ciklas sulaukė tarptautinio pripažinimo ir paskatino bendradarbiavimą su viena didžiausių Europos muzikos leidybos bendrovių „Hal Leonard Europe“.

Nors Martyno Juchnevičiaus kūrybinė kalba yra savita, ją su tėvo, grafiko Eduardo Juchnevičiaus, kūryba sieja pagarba grafinei disciplinai, tvirtam piešiniui ir kompozicinei kultūrai. Skirtingų kartų menininkus jungia įsitikinimas, kad piešinys yra ne tik vaizdavimo priemonė, bet ir savarankiška mąstymo forma, leidžianti kalbėti universalia žmogaus ir kultūros kalba.

Paroda veiks iki rugsėjo 5 d.

Vaizduotės būtybės Miglės Kosinskaitės paveiksluose kartais primena paminklus, o nežmogiškieji šio pasaulio gyventojai iš bronzos, akmens ar betono atgyja nakčia. Alegorinės sargų ar totemų figūros, gyvūnų pavidalo heraldiniai ženklai nuo seno yra svarbi miestų architektūros ir fasadų puošybos dalis. Jie tokie įprasti, kad jų nė nepastebime. Todėl į juos ir krypsta tapytojos žvilgsnis.

Bestia urbis padermė – gausi ir įvairi. Vienus žvėris menininkė atsitiktinai randa keliaudama, kiti – gerai žinomi jos gyvenamojo miesto bendruomenės nariai. Nuo 1979 m. Ąžuolyno parke besiganantis Dalios Matulaitės bronzinis „Stumbras“ – heraldinis Kauno miesto simbolis, atvirtęs į stambų žinduolį. Garsieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtai, iki 1938 m. budėję Astravo dvare prie Biržų, buvo išlieti iš ketaus XIX a. Sankt Peterburge grafo Jono Tiškevičiaus užsakymu. Muziejui juos padovanojo grafo sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius – paskutinis dvaro paveldėtojas. Astravo dvaro rūmų portalą dabar sergsti jų betoniniai antrininkai. Kauniečiai prie muziejaus mėgsta fotografuoti ant liūtų užsėdusius vaikus. Miglės Kosinskaitės paveikslas „Užtemimas“ primena fotografijos negatyvą. Menininkė neslepia tapydama besinaudojanti nuotraukomis, nors metaliniai žvėrys turbūt yra kantriausi pozuotojai.

Namo, esančio Vilniuje, Gedimino pr. 2, fasadą puošiantys lokiai mena XX a. pradžioje čia veikusią Izajo Bunimovičiaus saldumynų krautuvę. Dvi meškos ant kraigo saugo secesinės architektūros paminklą Vytauto gatvėje Ukmergėje. Namą 1913 m. pasistatė verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Per sovietų okupaciją visas dekoras buvo sunaikintas. Skulptorius Mykolas Strioga (1931–2022), nuo 1942 m. gyvenęs Ukmergėje, 1999 m. pagal išlikusias nuotraukas atkūrė apytiksles meškų horeljefų kopijas. Name, stovinčiame Karmelitų aikštės ir Taboro gatvės kampe Vienoje, gyveno muzikų Straussų šeima. Pastato erkerio viršuje, priešais palėpės langus, puikuojasi kalvystės meistro Emanuelio Lankotskio sukurtas varinis elnias – 1910 m. tarptautinėje medžioklės parodoje Vokietijos paviljoną puošusios figūros kopija.

Prie šios kompanijos prisijungia ir katinas, Ksenijos Jaroševaitės iškaltas iš 16 tonų sveriančio akmens rašytojai Jurgai Ivanauskaitei atminti; Talino Rotermani kvartalo šuo; Mykolo Saukos unguriai; Donato Jankausko-Duonio beždžionė; kiškiai iš Samo salos Graikijoje ir betoniniai dinozaurai iš Zarasų. Istoriniai miestų sargai ir šiuolaikinių sodybų puošmenos, garsių dailininkų skulptūros ir nežinomų pameistrių dirbiniai, menki ir galingi, juokingi ir šiurpūs padarai prašėsi būti nutapyti. Vienas jų – menininkės pramanytas. Ar atspėsite, kuris?

– Erika Grigoravičienė

_ _ _

Miglė Kosinskaitė’s painting exhibition „Bestia urbis” opens on Thursday, 6 August 2026, at 5.30 pm.

The exhibition will be on view until 5 September.

The imaginary creatures in Miglė Kosinskaitė’s paintings sometimes resemble monuments, while the non-human inhabitants of this world, cast in bronze, stone or concrete, come to life at night. Allegorical figures of guardians and totems, as well as heraldic symbols in animal form, have long played an important role in urban architecture and the decoration of building façades. They are so familiar that we barely notice them. It is precisely towards these figures that the painter turns her gaze.

The bestia urbis species is numerous and diverse. Some of the beasts are encountered by chance during the artist’s travels, while others are well-known members of the community in the city where she lives. Dalia Matulaitė’s bronze sculpture The Bison, grazing in Ąžuolynas Park since 1979, is the heraldic symbol of the city of Kaunas transformed back into a large mammal. The famous lions of the Vytautas the Great War Museum, which guarded Astravas Manor near Biržai until 1938, were cast in iron in nineteenth-century Saint Petersburg at the request of Count Jonas Tiškevičius. They were donated to the museum by the count’s son, Jonas Jurgis Tiškevičius, the manor’s final heir. Concrete replicas now guard the entrance portal of Astravas Manor. People in Kaunas enjoy photographing children sitting astride the lions outside the museum. Miglė Kosinskaitė’s painting Eclipse resembles a photographic negative. The artist makes no secret of using photographs while painting, although metal beasts are probably the most patient of models.

The bears decorating the façade of the building at 2 Gedimino Avenue in Vilnius recall the confectionery shop run there by Izajas Bunimovičius in the early twentieth century. Two bears on the roof ridge guard an Art Nouveau architectural monument on Vytauto Street in Ukmergė. The house was built in 1913 by businesspeople Kazimieras and Teofilė Deveikiai. All its decoration was destroyed during the Soviet occupation. In 1999, the sculptor Mykolas Strioga (1931–2022), who had lived in Ukmergė since 1942, created approximate replicas of the bear reliefs using surviving photographs. The Strauss family of musicians lived in a house on the corner of Karmeliterplatz and Taborstraße in Vienna. Above the building’s bay window, in front of the attic windows, stands a copper stag created by the metalworker Emanuel Lankotsky. It is a copy of a figure that adorned the German pavilion at the International Hunting Exhibition in 1910.

The company is also joined by a cat carved by Ksenija Jaroševaitė from a sixteen-ton block of stone in memory of the writer Jurga Ivanauskaitė; a dog from Tallinn’s Rotermann Quarter; Mykolas Sauka’s eels; Donatas Jankauskas-Duonis’s monkey; hares from the Greek island of Samos; and concrete dinosaurs from Zarasai. Historical guardians of cities and ornaments of contemporary homes, sculptures by renowned artists and works by unknown apprentices, creatures both humble and powerful, comical and terrifying—all seemed to demand to be painted. One of them was invented by the artist. Can you guess which one?

— Erika Grigoravičienė