Rezidencija | Šiaulių dailės galerija

Lietuvos menininkai ketvirtus metus įkvėpimo semiasi Sicilijos viduramžių miestelyje

Roberta — Mon, 03 Nov 2025 09:35:00 +0000

Sicilijoje įsikūręs vaizdingas Italos miestelis (Mesinos provincija) tradiciškai tapo Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencijos vieta, kur susitinka Baltijos ir Viduržemio jūros regionų kultūros. Projektą jau ketvirtus metus iš eilės įgyvendina Šiaulių dailės galerija bendradarbiaudama su kultūros ir edukacijos centru „Labas Itala“. Šios unikalios mainų programos metu Lietuvos salele tapusioje Italoje menininkai dvi savaites tyrinėja vietos gamtą, istoriją ir žmones, o vėliau savo atradimus perkelia į meno kūrinius, įkvėptus sicilietiškos aplinkos. Šiais metais programos rezidentais tapo tapytojas Egidijus Godliauskas ir šeimyninis menininkų duetas – tapytojas Benas ir grafikė Karolina Alejūnai. Šiandien, spalio 31 d., publikai pristatomi jų sukurti darbai. Skatina dialogą tarp dviejų kultūrų Lietuvos menininkus garsinančias iniciatyvas ne venerius metus rengiantis, Italijos lietuvės dr. Simonos Crisafulli įkurtas kultūros ir edukacijos centras „Labas Itala“ – puikus pavyzdys, kaip privačios pasaulio lietuvių iniciatyvos gali tapti tiltu tarp skirtingų tautų ir kultūrų. Saulės sala vadinamoje Sicilijoje tradiciškai spalį dvi savaites reziduoja ir kuria saulės miesto – Šiaulių atsiųsti menininkai, atidžiai stebintys vietinę aplinką, o vėliau savo atradimus perkeliantys ant drobės ar kitų meno kūrinių. Šio bendradarbiavimo tikslas per kūrybą sujungti geografiškai tolimas baltišką ir sicilietišką kultūras. Jau tradicija tapusi iniciatyva praturtina abi puses. Nuošalus, netoli Jonijos jūros įsikūręs miestelis rezidencijos metus dviem savaitėms tampa šiuolaikinio meno kūrybos laboratorija po atviru dangumi, įtraukdama vietinius gyventojus. O Lietuvos menininkams dovanoja naujų patirčių ir įkvėpimo būsimiems kūrybiniems projektams. Kaip pabrėžia projekto iniciatoriai, šis tęstinis projektas svariai prisideda prie dialogo plėtojimo tarp dviejų šalių ir kultūrų. „Esu laiminga dėl mūsų bendradarbiavimo ir, drįsiu sakyti, užsimezgusios jau ilgametės kūrybinės draugystės su Šiaulių dailės galerijos direktore Ernesta Šimkiene bei šioje puikioje įstaigoje dirbančia menininke Živile Spūdyte-Blėde, – pabrėžė centro „Labas Itala“ steigėja S. Crisafulli. – Mes turime bendrą viziją apie tai, kaip svarbu lietuvišką meną pristatyti Italijoje ir šioje šalyje skleisti žinią apie Šiaulių krašto kūrėjus. Džiugu, kad Šiaulių miesto administracija palaiko šią idėją ir leidžia jai gyvuoti.“ Semiasi įkvėpimo ir garsina Lietuvą Šiaulių dailės galerijos vadovė E. Šimkienė tikino, kad šiaurės Lietuvos menininkų rezidencija Sicilijos saloje visų pirma suteikia unikalią, auginančią galimybę kurti Šiaulių miesto ir regiono menininkams. O Lietuvai tai dar viena proga būti pastebėtai ir prisitatyti savo kultūrinį potencialą. „Išvykti kurti kitur menininkui yra labai svarbu tam, kad galėtų atsinaujinti, įsikvėpti, tyrinėti. Tam kartais reikia ir fizinio atsitraukimo nuo įprastų kasdienių rutinų, nepaisant to, kad menininko rutina yra kupina kūrybos. Rezidencija nuostabiame viduramžiškame Sicilijos miestelyje suteikia kūrėjams galimybę dirbti kitokioje aplinkoje, semtis įkvėpimo iš Viduržemio jūros kraštovaizdžių ir pietietiškos kultūros. Menininkams ši rezidencija – proga atrasti naujas kūrybines praktikas, bendrauti su vietos bendruomene, o Šiauliams ir iš jų atvykstantiems menininkams – galimybė stiprinti savo kultūrinį matomumą užsienyje. Italos miestelis praturtinamas šiuolaikinio meno patirtimis bei glaudžiais ryšiais su Šiaurės Lietuva, kurie vis labiau tvirtėja“, – džiaugėsi E. Šimkienė. Pasak galerijos vadovės, per visą rezidencijos veikimo laiką Italoje jau kūrė 10 menininkų iš Šiaulių regiono, todėl projektą jau galima vadinti ne atsitiktinumu, o gražiai ir nuosekliai plėtojama patirtimi. Šių metų rezidencijos dalyviai – trys menininkai iš Šiaurės Lietuvos regiono: brandžios jaunosios kartos tapytojas Egidijus Godliauskas bei menininkų duetas Benas Alejūnas ir Karolina Alejūnienė. Kiekvienas jų į Siciliją atsivežė savitą kūrybinę kalbą, kuri apima tapybą ir grafiką. Šiaurietišku žvilgniu jie kelias dienas stebėjo lėtą siciliečių gyvenimo ritmą ir supančią gamtą bei kūrė įkvėpti vietos peizažų ir kultūros. „Egidijus ir Benas yra vieni ryškiausių savo kartos tapytojų Šiauliuose. Jų kūryba pasižymi savitu, atpažįstamu braižu – Egidijus nevengia provokuoti žiūrovo neretai kūrybiškai plėtodamas įvairias socialines ir politines aktualijas, o Benas gilinasi į žmogaus vidų ir jį perteikia didelio formato portretuose ar figūrinėse kompozicijoje. Amžinos egzistencinės žmogaus kančios: vienišumas, beprotystė, meilė, mirtis čia išsprogsta įspūdingose drobėse. Na, o grafikė Karolina kuria pozityvumo ir emocijų kupinas iliustracijas, perteikdama žaismingas gyvūnų nuotaikas. Tikiu, kad rezidencija buvo graži stotelė ir galimybė menininkams kryptingai panirti į save pietietiškos kultūros ir kraštovaizdžio kontekste“, – pasakojo Šiaulių dailės galerijos vadovė. Prisiminė M. K. Čiurlionį ir kultūros protestus E. Godliauskas rezidencijos metu tapė vietos gamtą, šviesą ir Viduržemio atmosferą, bandydamas įsiklausyti į aplinką ir leisti jai įkvėpti jo naujus kūrinius. Kaip sako tapytojas, jo kūryba turi ypatingą asmeninį ryšį su Lietuvos dailės istorija. „Mano proprosenelio brolis buvo Jonas Mackevičius, kuris prieš šimtą metų kūrė Kaprio salos peizažus – Italijoje praleisdamas net 14 metų. Jis pasitraukė į Italiją, kai į Lietuvą atėjo Raudonoji armija. Mackevičius buvo M. K. Čiurlionio kolega, kartu su juo įkūrė dailininkų draugiją ir dalyvavo pirmojoje lietuvių dailės parodoje. Neseniai pamačiau Mackevičiaus peizažus gyvai ir radau daug panašumų su savo tapybos stiliumi, nors iki tol nežinojau apie savo ryšį su J. Mackevičiumi ir nebuvau plačiau susipažinęs su jo kūryba. Tai buvo ypatinga patirtis – tarsi po šimto metų mano kūryba susitiko su jo darbu, ir pajutau tęstinumą, kurio nesitikėjau“, – pasakojo E. Godliauskas. Švenčiant 150-ąjį M. K. Čiurlionio jubiliejų, šio lietuvių genijaus kūrinius Italijos prezidento rūmuose Quirinale atliko jo provaikaitis, pianistas Rokas Zubovas. O kompozitoriaus sukurta „Jūra“ simboliškai pasaulyje sujungė visus protestuojančius prieš Lietuvoje vykdomus procesus, kurie gali riboti kultūros ir kūrybos laisvę. Sicijoje kūręs tapytojas B. Alejūnas tikino, kad pastarųjų savaičių įvykius, sukrėtusius kultūros sektorių, sekė ir rezidencijos metu, o savo mintis apie tai stengėsi atspindėti ir kūryboje. „Patiriu kultūrų susitikimą tarp to, ką matau dabar, ką įsivaizdavau namie ir ką palikau namie. Mano mintyse yra M. K. Čiurlionis ir Lietuvos kultūros metai Italijoje, pati kultūra plačiąja prasme: o kokią kultūrą mes čia atsivežėme? Tokios mano mintys atvykus ir pabuvus čia keletą savaičių. Paveikslai irgi apie tai“, – tikino B. Alejūnas. „Ši rezidencija vyksta Lietuvos kultūros metų Italijoje kontekste, todėl mano kūryba Sicilijoje tęsia ne tik šeimos kūrybinę liniją, bet ir Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, jungdama praeitį, dabartį ir ateitį,“ – jam pritarė tapytojas E. Godliauskas. Perteikė pietietišką dvasią šiauriečių akimis Rezidencijos tikslas šiemet taip pat buvo supažindinti aplinkinius su šiuolaikiniais optinės, ekspresyvios tapybos metodais. Menininkai tikino labiausiai norėję pajausti vietinę atmosferą. Todėl jų darbuose originaliai susiliejo turėtos vizijos ir įgyta patirtis. Tapytojas B. Alejūnas Siciliją mintyse asocijavo su kažkuo nepatirtu, nematytu, neragautu, neužuostu. Jis prisipažino, kad tik atvykus čia šio asociacijos virto realybe per vaizdus, šviesą, lėtą, kartais, atrodytų, sustingusį pasaulį. „Tapyba man asocijavosi su fantazija, atradimais, improvizacija, kvapu ir įvairove. Atvykus čia, šios dvi asociacijos susijungė ir susiformavo į naujus kūrybinius sumanymus“, – tikino menininkas. Vyrui pritarė grafikė K. Alejūnienė, atskleisdama, kad jai buvo itin įdomu pamatyti ypatingą pietietišką salą ir įspūdingą jos kraštovaizdį. Menininkė pabrėžė, kad stebėti aplinką, pajusti vietos kultūrą, gyventojus ir tarp jų gyvenančias murkles, buvo ypatingai praturtinanti patirtis. „Man visada smalsu, kaip savo jau turimą patirtį galėčiau sujungti su man nauja patirtimi, naujoje, dar nepažįstamoje aplinkoje, ir perteikti pirmo įspūdžio emociją iš savo šiaurietiškos perspektyvos“, – kalbėjo Sicilijoje kūrusi grafikė. Rezidencijos metu sukurti menininkų darbai spalio 31 d. pristatyti vietos bendruomenei. – Neringa Budrytė straipsnis publikuotas Italijos lietuvių naujienų portale itlietuviai.lt _ _ _ Organizatorė – Šiaulių dailės galerija Projekto veiklas finasuoja Šiaulių miesto savivaldybė.

ŽYMUS ITALŲ MENININKAS ALEX CAMINITI: LIETUVOJE VISKAS LABAI GERAI VEIKIA

Roberta — Wed, 20 Aug 2025 10:55:26 +0000

Šiaulių dailės galerija, bendradarbiaudama su kultūros ir edukacijos centru „Labas Itala“, nuo 2021 m. įgyvendina Šiaurės Lietuvos menininkų rezidenciją Italos miestelyje, kuriame jau pabuvojo ne vienas Šiaurės Lietuvoje veikiantis kūrėjas. Iki šiol rezidencijos programa veikė vienpusiškai – siunčiant Šiaurės Lietuvoje kuriančius menininkus reziduoti į Siciliją, tačiau šiais metais Šiaulių dailės galerija pirmą kartą viešėti ir savo kūrybą Šiauliuose pristatyti pakvietė menininką iš Italijos – Alex Caminiti. Alex Caminiti (g. 1977 m.) – vienas svarbiausių Italijos informalizmo bei abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų – meninę veiklą pradėjo 2000 m., per šį laiką yra surengęs daug asmeninių parodų ir dalyvavęs įvairiose prestižinėse grupinėse parodose Italijoje, Brazilijoje, Peru, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Rumunijoje, Graikijoje, Vokietijoje, JAV ir Serbijoje. Jo kūriniai saugomi įvairiose privačiose kolekcijose Italijoje ir užsienyje, o skulptūros puošia įvairių miestų ir valstybių viešąsias erdves. Rugpjūčio 22 d., penktadienį, 19.00 val. nepriklausomoje meno erdvėje „Garažas“ (Liejyklos g. 7A, Šiauliai) vyks menininko darbų pristatymas. Menininko viešnagės Lietuvoje metu, įdomu pasiteirauti, kaip jam čia sekasi.

Fot. Lukas Vigelis

Alex, ar galėtum prisistatyti mūsų skaitytojams ir papasakoti, kodėl tu Šiauliuose? Prieš keletą metų Sicilijoje, Mesinoje, susipažinau su Šiaulių dailės galerijos direktore Ernesta Šimkiene, kuri bendradarbiaudama su kultūros ir edukacijos centru „Labas Itala“ įsteigė Šiaurės regiono menininkų rezidenciją. Matyt, ši pažintis Mesinos mieste prisidėjo prie to, kad šiemet atvykau į Šiauliuose esančios Šiaulių dailės galerijos menininkų rezidenciją. Kaip manai, ar menininkui svarbu keliauti, vykti į rezidencijos programas. Ką tai duoda kūrybai? Menininkams yra labai svarbu keliauti ir pažinti kitų šalių meną bei jo atstovus. Tokios iniciatyvos kaip ši menininkų rezidencija jos dalyviams padeda sukurti naujus tarptautinius kultūrinius tinklus. Menininkai tokiose išvykose maitinasi tos vietos kultūra ir randa naujų įkvėpimų. Visada įdomu, kuo domisi menininkai. Ar turi kokių hobių, o gal rekomenduotum mums peržvelgti vieno ar kito menininko kūrybą, kuri įkvepia ir tave? Aš turiu ne vieną pomėgį, tarp kurių svarbiausias, tikriausiai, yra sportas. Esu įsitikinęs, kad sveikame kūne - sveika siela. Menininkai, kurie yra man įkvėpimas, yra du: Caravaggio ir Frank Kline. Jų įkvėptas sukūriau ne vieną savo kūrinį. Žinau, kad ir tu ir Šiaulių dailės galerija džiaugiasi bendradarbiavimu su nepriklausoma meno projektų erdve „Garažas“, kurioje rugpjūčio 22 d. 19.00 val. vyks ir tavo kūrybos pristatymas. Kaip sekėsi įgyvendinti kūrybinį projektą? Gal buvo iššūkių – pasidalink kūrybinio proceso užkulisiais, kurie lieka nematomi publikai. Labai džiaugiuosi šia naujai užgimusia draugyste su Šiaulių dailės galerija. Didžiausias iššūkis rezidencijos metu buvo surasti, kas galėtų atspindėti mano esminį kūrybos klausimą. Kartu su šiauliečiu menininku Luku Vigeliu ieškojome galimų panaudoti ekologinių vietos medžiagų. Pats kūrybos proceso tikslas yra surasti tinkamą temą, galinčią sujungti skirtingas tautas. Mano liečiama amžinojo judesio tema (itališkai „moto circolare“) ir gimė iš to, kad ieškojau to vienijančio elemento. Būtent metalo skulptūra yra tai, ko reikia, kad būtų sukurtas kalbančios begalybės dialogas. Žinau, kad tau labai svarbu ne tik darbo vizualumas, bet ir mintis ir idėja. Pristatomi kūriniai kalba apie ciklišką laiką, bet ne tik. Ar gali pasidalinti pagrindinėmis mintimis, apie pristatomus kūrinius? Esminis mano kūrybos taškas yra padaryti nematomą matomu. Pagrindinė mano kūrybos mintis, kad gyvenimas yra nuolat atsikartojantis, nesibaigiantis ciklas, kuris vėl iš naujo prasideda ten, kur baigiasi senasis; taip sukuriamas „moto perpetuo“ – amžinasis variklis. Jau savaitę esi Lietuvoje, Šiauliuose. Tikiu, kad stebėdamas aplinką ją ir vertinti, tad koks Šiaulių miestas tavo akimis, ar labai skiriamės nuo Italijos ir italų? Mes esame išties labai skirtingi. Jūs, kaip tauta, esate išskirtiniai. Net norisi sakyti, kad jus reiktų eksportuoti kaip pavyzdį kitoms šalims. Vertinant iš šalies, gražiame jūsų mieste ir šioje žalioje šalyje atrodo, kad viskas labai gerai veikia. Tai, ko man labai trūksta mūsų šalyje. Rugsėjo mėnesį Šiaulių miestas minės 789 gimtadienį. Gal šia proga sugalvotum kokį palinkėjimą šiauliečiams? Žinoma, labai noriu palinkėti Šiaulių miestui ir toliau taip gražiai klestėti, linkiu ilgo ir laimingo kelio bei sėkmės miesto gyventojams. Viliuosi, kad menininkų rezidencijoje mano sukurti darbai, kuriuos padovanoju Šiaulių dailės galerija ir miestui, ras vietą kurioje nors šio gražaus miesto erdvėje.

ŠIAULIUOSE REZIDUOJA ŽINOMAS ITALŲ MENININKAS

Roberta — Thu, 14 Aug 2025 08:04:53 +0000

2025 m. rugpjūčio 12–25 d. Šiaulių dailės galerijoje reziduoja žymus Italijos menininkas Alex Caminiti, kurio sukurti kūriniai bus padovanoti Šiaulių miestui. Šiaulių dailės galerija, bendradarbiaudama su kultūros ir edukacijos centru „Labas Itala“, nuo 2021 m. įgyvendina Šiaurės Lietuvos menininkų rezidenciją Italos miestelyje, kuriame jau pabuvojo ne vienas Šiaurės Lietuvoje veikiantis kūrėjas. Iki šiol rezidencijos programa veikė vienpusiškai – siunčiant Šiaurės Lietuvoje kuriančius menininkus reziduoti į Siciliją, tačiau šiais metais pirmą kartą Šiaulių dailės galerijoje reziduos menininkas iš Italijos, tad meniniai ryšiai tarp šių dviejų šalių tik stiprėja. Vienas svarbiausių Italijos informalizmo bei abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų Alex Caminiti (g. 1977 m.) gyvena ir dirba Mesinoje. Jis savo meninę kalbą vysto per intensyviai transformuojamą jausminį veiksmą. Menininkas pradeda nuo jautrių duomenų surinkimo ir juos perkuria pagal savo išskirtinį asmeninį pojūtį. Taip jo vizijos vaizdavimas galutinai praranda bet kokį ryšį su fenomenalia tikrove ir virsta į išgrynintą veiksmo ir daikto susiliejimą. Meninę veiklą Alex Caminiti pradėjo 2000 m., per šį laiką yra surengęs daug asmeninių parodų ir dalyvavęs įvairiose prestižinėse grupinėse parodose Italijoje, Brazilijoje, Peru, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Rumunijoje, Graikijoje, Vokietijoje, JAV ir Serbijoje. Jo kūriniai saugomi įvairiose privačiose kolekcijose Italijoje ir užsienyje, o skulptūros puošia įvairių miestų ir valstybių viešąsias erdves. Šiaulių dailės galerija džiaugiasi bendradarbiavimu su nepriklausoma meno projektų erdve „Garažas“, kurioje rezidentas įgyvendina savo kūrybinę veiklą Šiauliuose. Alex Caminiti rezidencijos metu tiria dvi temas. Pirmoji – gyvenimo, kaip nesibaigiančio ciklo, kur pradžia ir pabaiga susijungia dviejuose taškuose, persidengiančiuose ir susijungiančiuose trečiuoju tašku. Kiekvieno veiksmo, kiekvieno reiškinio cikliškumas yra neišvengiamas – kažko pabaiga visada yra kažko pradžia. Antroji tema tyrinėja medžio ir popieriaus ryšį. Iš medžio gaminamas popierius taip pat atspindi cikliškumo temą – pradžia ir pabaiga, žinojimas ir nežinojimas susijungia žmogui rašant, skaitant, tad prisiliečiama prie begalybės ciklo. Menininko kūriniai pasižymi cikliškumu, jie neturi pabaigos, nes kuriamos apskritos formos juda erdvėje. Rezidencijos metu menininkas siekia sukurti kažką, kas būtų atsparu laikui ir galėtų suteikti vilites žmonijai. Su Alex Caminiti kūryba Šiaulių dailės galerija kviečia susipažinti rugpjūčio 22 d. 19.00 val., kur nepriklausomoje meno projektų erdvėje „Garažas“ (Liejyklos g. 7A) bus pristatyti jo kūriniai. Taip pat nepriklausomoje meno projektų erdvėje „Garažas“ bus atidaryta pirmoji jaunosios menininkės Simonos Gurejevos fotografijų paroda „Sicilijos fragmentai“. _ _ _ Šiaulių dailės galerijos rezidencijos programos vykdymą finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.

2024 m. Jūratė Jukštienė, Jolita ONline

Zivile — Fri, 25 Apr 2025 21:06:42 +0000

Itala – rezidencijų stotis Šiaulių menininkams Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ ir jo vadove Simona Crisafuli jau ketvirtus metus įgyvendina išskirtinį rezidencijų projektą Šiaulių regiono menininkams. Kūrėjai savo sumanymus gali realizuoti tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu unikalioje vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje. Šiais metais rezidencijos veiklose dalyvavo Jolita PULEIKYTĖ (Online) ir Jūratė JUKŠTIENĖ. Tikslai ir įspūdžiai – Ar tai pirmoji Jūsų rezidencijos patirtis, ar jau yra tekę kažkur reziduoti? JOLITA: – Man buvo pirmoji rezidencija ne Lietuvoje. JŪRATĖ: – Tokio pobūdžio dviese – pirmoji. – Kokius kūrybinius ir asmeninius tikslus išsikėlėte, vykdamos į Italą? JOLITA: – Kai pirmą kartą dalyvavau rezidencijoje, maniau, kad turiu būti labai produktyvi kūrėja, bet reziduojant supratau, kad labiau svarbu įsisąmoninti, kur esu. Vykdama į rezidenciją Italoje turėjau galvoje susidėliojusi eskizus, apie ką norėčiau kurti, ką veikti. Vienu pagrindinių tikslų tapo kūrybinis poilsis ir vietos, kurioje esu, stebėjimas. JŪRATĖ: – Save pristatau kaip tapytoją gamtinėmis medžiagomis, mano kūryboje labai svarbi media, su kuria aš tapau. Tyrinėju augalų paliekamą įspaudą, faktūras, kismą, todėl Sicilijoje turėjau keletą tikslų. Pirmiausia – tęsti Lietuvoje pradėtą meninį tyrimą „Efemeriškas įspaudas“, kur jau tapiau pasitelkusi per 100 gėlių. Vyliausi, kad rezidencijos metu (lapkričio pradžioje – aut. past.) dar rasiu Sicilijoje žydinčių gėlių, kurios papildys kolekciją efemeriškumui tirti. Antru tikslu tapo smalsumas – ką atrasti pasiūlys Sicilijos gamta, kokios naujos galimybės atsivers? – Papasakokite apie Italos miestą. Kiek atskleidžia Jūsų darytos nuotraukos – gamta ir pats miestas įspūdingas. Kaip jį, jo žmones pajutote, kas labiausiai nustebino? JOLITA: – Atvažiavau būdama lietuvė su savo kultūros šleifu. Man visada atrodo, kad užsieniečiai atviresni, spalvingesni. Bandžiau kažkaip panašiai ir elgtis. Būdamas turistu, įgauni drąsos praplėsti savo laisvę. Tik diena po dienos pradėjau po truputį suprasti, kokie žmonės, kas juos jungia. Pastebėjau, kad dauguma atviri pokalbiui. Net nesuprasdamos italų kalbos, bandėme ieškoti kūno kalbos išraiškų. Pats miestelis labai jaukus. Pro siaurus takelius galima kopti aukštyn, patį Italos miestelį skiria upė. Architektūra, atvykus iš Panevėžio, – be galo įkvepianti savo romantika, laiku. Supratau, kad žmonės ten yra gan konservatyvūs, jiems labai svarbi bažnyčia, kuri suburia bendruomenę. Ir katinai! Be galo daug katinų, su dviem iš jų pavyko susibičiuliauti. Buvo jauku, kai jie įšokdavo pro balkoną į studiją. Pantera, juodas katinas, kol drobės padengtos gruntu dar džiūvo, truputį pasimeilino ir išlėkė būdamas ne tik juodos spalvos. JŪRATĖ: – Itala – kačių miestas. Mano kompanionė visas jas norėjo „įsidukrinti“. „Rimtai? Reikia paglostyti kiekvieną Italos katę?“ – juokaudama klausdavau. Saulėtekiai. Karštis iki pietų. Maudynės ties akmenimis. Kelias iki tabakynės. Miestelio šventės čia pat už lango. Geriausias Sicilijos picų kepėjas. Alyvuogių aliejus tiesiai iš spaustuvės. Kaktusai. Visur kaktusai. Ir apelsinai. Ir dar visko... Iš anksčiau esu mačiusi kitų rezidentų foto, todėl buvo labai įdomu, kaip ten iš tiesų viskas atrodo. Pirmas įspūdis buvo užburiantis. Nebijau to žodžio – magiškas. Visų pirma, Itala – tai miestelis kalnuose, už lango – pagrindinė bažnyčia ir miestelio aikštė, už upės – dar viena kerinti savo vaizdu XVI a. bažnyčia. Tolyje – Viduržemio jūra. Visa tai išvydus, jau pirmą dieną norėjosi fiksuoti tiek popieriuje, tiek foto. Stebino žmonių bendruomeniškumas. Šeimos susirenka miestelio aikštėje, žaidžia su savo vaikais, ilgai bendrauja, nesiskirsto po mišių. Atradimai ir seno puoselėjimai – Abi vedėte kūrybines dirbtuves vietos bendruomenei. Kaip sekėsi dalytis kūrybiniais procesais? JOLITA: – Kažkurį vakarą pavyko susirinkti „Le Giare Albergo Ristorante Pizzeria“, čia ant picos dėžučių susirinkusieji piešė komiksus apie banano minkštimo dingimą. Banano žievė buvo padėta ant pjedestalo kaip mūza, o mes piešėme, ką mūsų vaizduotė kūrė. Manau, kad šis pratimas gan nebloga mankšta vaizduotei. JŪRATĖ: – Mano dirbtuvės „Tapyba gėlėmis“ Lietuvoje dalyvius stebina, tad stebino ir Italos vietos bendruomenę. Susirinko labai daug žmonių. Kvietėme vaikus, jungėsi ir jų tėveliai. Nuostaba, kad gėlė atiduoda savo spalvą, kad ja galima kurti, įvedus dar keletą triukų, atsispindėjo dalyvių akyse, šypsenose, emocijose. Tądien švenčiau savo gimtadienį, dovanoti savo žinias buvo didžiausia dovana man pačiai. – Ar aplinkos pakeitimas buvo naudingas, ar atnešė kažką naujo į Jūsų kūrybą? Ką pavyko sukurti? JOLITA: – Aplinka, aišku, padiktuoja. Sunku net nuspėti, ką padiktuos, bet Sicilija, Itala, buvimas ten... Reikia nepamiršti, kad ten kalnai, egzotiška augmenija, tikra architektūra, be galo skanus maistas, šalia – Viduržemio jūra. Išvažiavau tuo laiku, kai Lietuvoje jau darėsi tamsu. Esant ten, po kelių dienų pamiršau Lietuvą, kur gyvenu, kokius daiktus turiu. Man labai reikia saulės, tad būnant ten, atrodo, kad nieko daugiau ir nebereikia, tik jos. Ir, aišku, kokia prabanga užsiimti kūryba. Kuriant Italoje, ugnies simbolių, kuriuos Lietuvoje gan dažnai įterpiu į savo kūrybą, nebereikėjo, nes ant drobės maišiau pačias ryškiausias spalvas, kurios savaime atspindi ir vietos manierą. JŪRATĖ: – Praplėčiau žiedų „Efemerišką tyrimą“ sicilietiškų gėlių įspaudais, atsivėrė dar viena technika, tapant bananais. Didžiulis džiaugsmas Etnos ugnikalnyje rasti piešiantį mineralą, o kur dar savęs atradimas virtualioje erdvėje – vaizdo įrašų socialiniams tinklams kūrimas. Nutapiau triptiką „Saulėtekis“ apie kas rytą matytą vaizdą pro „Labas Itala“ langus į Viduržemio jūrą, kur per kalno kraštelį nedrąsiai išlįsdavo saulė. Valandą sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip kinta spalvos – tarsi į geriausią pasaulyje filmą. Atvykusi negalėjau atplėšti akių nuo kraštovaizdžio, todėl nieko per daug negalvodama tapyti pasirinkau būtent jį. O banano, su kuriuo tapiau, išdžiūvusi tekstūra ant drobės lieka kaip kalno užuomina, kuriuose mes gyvenome. – Ar kartotumėte panašaus pobūdžio rezidencijas? Kuo jos naudingos? JOLITA: – Vienareikšmiškai kartočiau. Gera turėti vietą, kurioje gyveni, kuri nėra kintanti, bet kaip upė, tikiu, taip ir žmogus – turi tekėti. Ką man duoda ar keičia rezidencija – ne viską galiu įvardyti ir perteikti, bet tikiu, kad tai buvo galimybė matyti dalykus kitu rakursu, visiškai kitokiame klimate nei Lietuva. Italoje pasirodė, kad žmonės gyvena lėtai. Man to reikėjo. JŪRATĖ: – Rezidencijos yra apie mus, kūrėjus, apie kūrybą, naujo atradimą ar seno puoselėjimą. Be abejo, kad kartočiau. Dažniau ir ilgiau. Ačiū už galimybę! Kalbino Roberta Stonkutė Gustinos Keturakytės nuotraukos

2023 m. Adomas Žudys, Dalia Mikonytė, Antanas Šeronas

Zivile — Fri, 25 Apr 2025 21:05:55 +0000

Meno rezidencija – kūrybinių impulsų atnaujinimui Kol Šiaulių mieste dar neatsirado erdvių ir galimybių kviesti čia kurti menininkus iš kitų Lietuvos vietovių ar užsienio, Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ Sicilijoje ir jo vadove Simona Crisafuli inicijavo išskirtinį projektą. Šiaulių regiono menininkai turi galimybę realizuoti savo kūrybinius sumanymus tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu unikalioje vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje. Meno procesų dinamika labai reikalinga tiek kūrėjams, tiek miesto meniniam gyvenimui. Tai svarbi regiono menininkų kūrybos sklaidos galimybė, skleidžianti žinią apie kūrybinį miesto potencialą. Galimybė menininkams kurti kitame kontekste, tarsi įsivietinti, būtina jų kūrybinių impulsų atnaujinimui. Planuodami rezidencijų programų veiklos auginimą, galime pasidžiaugti, kad Sicilijoje kurti galėjo jau septyni menininkai. Šiais metais programos rezidentais tapo tapytojas Antanas Šeronas ir menininkų duetas Dalia Mikonytė bei Adomas Žudys, kuriuos pakalbinome apie rezidencijas, jų iššūkius ir galimybės būtinumą. Kas jums yra rezidencija, kaip suvokiate jos tikslus, kokius juos keliate sau? Dalia. Man rezidencijos tikslas visada yra išsamesnis naujos vietos pažinimas, nuožmus stebėjimas ir bandymas joje įsigyventi. Gana sudėtinga sukurti ką nors per tokį trumpą laiką kaip dvi savaitės, kartais net mėnesio būna per mažai, todėl rezidencija visada yra ir iššūkis, lenktynės su savimi. Adomas. Tai proga sukurti kažką naujo, pakeitus aplinką, eksperimentuoti, išbandyti naujas technikas ir idėjas. Naudojantis meninėmis priemonėmis – susipažinti su lankoma vieta ir ją patirti. Antanas. Naujos vietos, aplinkos pažinimas, sugebėjimas iš jos pasiimti visa, kas geriausia, ir tai panaudoti kūrybinėje veikloje, ir ne vien tą rezidencijos laikotarpį. Nes jos pėdsakas man dar ilgai išliks ir tai, manau, dar labiau praturtins mano kūrybą. Jai keliu aukščiausius tikslus. Todėl manau, kad ši rezidencija man labai padės. Rezidencijos metu ne tik aktyviai kūrėte, bet ir pažinote Italos miestelį. Pasidalykite, kas labiausiai padarė įspūdį. Dalia. Itala – mažas, bet vaizdingas miestelis. Labai gerą įspūdį padarė jauki rezidencijos koordinatorės Simonos kuriama atmosfera, jos asmeninis atkaklumas ir veiklumas. Taip pat dalies vietos žmonių smalsumas ir noras padėti ar tiesiog pasikalbėti. Adomas. Tai, ką sudėjome į savo darbą, – vietinė architektūra, kraštovaizdžio elementai, kurie labai skiriasi nuo mums pažįstamo kraštovaizdžio. Labai patiko, kad Itala išsidėsčiusi kalnuotoje vietoje su vingriais keliais ir takeliais. Antanas. Visa aplinka, kalnai, grynas oras, gamta – tiesiog tobula vieta kurti, tereikia tuo naudotis. Man pasitaikė bendrauti su labai draugiškais paprastais žmonėmis. Manau, kad dėl Simonos tas Italos miestelis tampa kultūriškai turtingas. Tik gaila, kad ne visi žmonės tai suvokia ir supranta. Tikiuosi, ši situacija artimiausiu metu pasikeis į gerąją pusę. Adomas su Dalia spėjo sudalyvauti konferencijoje „Technologijos ir šiuolaikinis menas kaimeliuose“ (Technology and Contemporary Art in Small Villages), o Antanas vedė dirbtuves vietos bendruomenei. Papasakokite, kaip sekėsi, kaip šios patirtys praplėtė jūsų kūrybos horizontus. Dalia. Buvome gerai supažindinti su vietos kontekstu, sunkumais, su kuriais susiduria menininkai ir bendruomenės. Išgirdome skirtingų kartų menininkų, taip pat antropologo pozicijas ir strategijas, kurios labai stipriai skiriasi. Šioje konferencijoje taip pat pristatėme savo darbus ir rezidencijos metu sukurtą vaizdo įrašą. Adomas. Buvo įdomu išgirsti skirtingų požiūrių, pasiūlymų ir nuomonių apie tai, kaip geriausia įveiklinti vietinius menininkus. Menas gali ir net turi būti vietos bendruomenės dalis, taip ją stiprindamas ir įgalindamas kūrybinius bendruomenės problemų sprendimo būdus. Antanas. Visada įdomu dirbti su žmonėmis, kurie nėra susiję su daile, tapyba, juos edukuoti, skatinti paimti į rankas teptuką ir paskui matyti, kaip tie žmonės nustemba dėl to, ką patys sugeba. Man vaikai pasirodė gerokai mažiau sukaustyti nei suaugusieji, nes šie turėjo tam tikrų nusistatymų dėl savo sugebėjimų. Bet svarbiausia, kad visi buvo laimingi, patenkinti. Visada nuostabu visomis prasmėmis pažinti kitos šalies kultūrą, aplinką. Dar įdomu matyti, kaip mūsų tautiečiai kuria kitoje, ne Lietuvos, aplinkoje. Ar rezidencijos veiklas laikote naudinga patirtimi? Ar rekomenduotumėte menininkams vykti į rezidencijas? Dalia. Žinoma. Tai puiki galimybė išplėsti akiratį, pakeisti aplinką ir palikti savo pėdsaką. Adomas. Taip, rezidencijos – viena svarbiausių meno praktikos dalių. Menininkams pravartu pakeisti aplinką, atrasti ir išmokti kažką naujo, nes taip ir tobulėjame kaip kūrėjai. Antanas. Vienareikšmiškai ši patirtis naudinga. Tie, kurie važiuos kitus kartus, bus labai patenkinti ir laimingi. Nedažnai gyvenime pasitaiko tokios progos ir jomis naudotis tiesiog būtina. Kalbino Roberta Stonkutė

2022 m. Vaiva Kovieraitė-Trumpė ir Dainius Trumpis

Zivile — Fri, 25 Apr 2025 13:34:21 +0000

2022 m. Vaiva Kovieraitė-Trumpė ir Dainius Trumpis Šiauliečiai pirmieji Šiaurės Lietuvos menininkai dalyvavę rezidencijoje Sicilijoje Pirmieji Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencijos Sicilijoje ,,Labas Itala‘‘ rezidentai Vaiva Kovieraitė-Trumpė ir Dainius Trumpis sėkmingai sudalyvavo ir grįžo iš dvi savaites trukusios rezidencijos, kurioje kūrė, bandydami tyrinėti ir atrasti vietos kultūrą ir bendruomenę. Grafikė Vaiva Kovieraitė- Trumpė surengė kūrybines šilkografijos dirbtuves, kuriose lankytojai galėjo išbandyti šią trafaretinę techniką ir atsispausdinti Italos peizažo įkvėptą menininkės kūrinį. Dainius Trumpis dvi savaites tyrinėdamas miestelio urbanistiką ir panaudodamas vietoje rastas medžiagas sukūrė šešių kūrinių kolekciją, kurią prasitatė Italos miestelio bendruomenei parodos atidarymo metu. Rezidencijos tikslai- vystyti Šiaurės Lietuvos šiuolaikinio meno sklaidą tarptautinėje erdvėje, įprasminti tarpkultūrinį vietovės paveldą bei skatinti regioninį Šiaurės Lietuvos ir Sicilijos menininkų bendradarbiavimą. Rezidencija įkurta bendradarbiaujant Šiaulių dailės galerijai, kultūros ir edukacijos centrui „LABAS ITALA“ Sicilijoje (Simona Crisafulli) ir kultūros atašė Italijoje (Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė). Nuotraukos iš asmeninio menininkų archyvo.