Dalyviai: Ričardas Nemeikšis, Eimutis Markūnas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Konstantinas Gaitanži, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Karpavičiūtė, Eglė Ulčickaitė, Gintaras Makarevičius.
(Kuratoriai Jonas Gasiūnas ir Brigita Gelžinytė).

Performansas „Skalbimo mašinai“ (Pristato MMLAB).

Evaldo Janso performansas.

Atidarymo muzika dj „dr. Lukas“.

(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)

Apie teminę tapybos parodą „Laiminga pabaiga“.

ir tada ant lekiančio arklio palinkęs

ore vis trumpai krūpčiotum virš drebančios žemės,

o paskui atleistum pentinus, nes pentinų nėra,

o paskui numestum pavadį, nes pavadžio nėra,

ir vos matytum prieš save žemę

kaip plikai nušienautą dykrą,

jau be arklio kaklo ir be galvos.

Kafka

Gyvename laikais, kai pasaulis, rodos, jau seniai tapęs savo paties atvaizdu. Tai pačių sudėtingiausių imitacijos formų klestėjimo metas, kai simuliakras eina net pirmiau simuliakro. Imitacija pranoko save tiek, jog ėmė imituoti pati save.

Meno, o ypač vaizduojamojo, kontekste šis reiškinys pasirodo kaip niekad aktualus – jis atveria galimybę darsyk atsigręžti į mimetinę meno ir paties žmogaus prigimtį. Juk šia prasme meno kūrinys visuomet veikė kaip pati autentiškiausia ir įžūliausia falsifikacijos forma, kurios „nepanašumu“ į tikrovę besiskundžiantiems žiūrovams dar O. Wilde‘as siūlė veikiau skųstis pačios tikrovės nepanašumu į save. Tad kyla klausimas, galbūt šiandien autentiškai tapybai nebelieka nieko kito, kaip tik gryna mimezė – tapyba, kuri apsimeta pati savimi? Ir svarbiausia, daro tai nė kiek nemeluodama.

Šioje parodoje tapyba pasirodo kaip terpė, kuri demaskuoja ir išnaudoja visą savo senamadiškumą: savo lėtumą, tylą ir stingulį, savo dirbtinumą ir dekoratyvumą, savo plokštumą, savo dulkantį ir blunkantį paviršių – visa tai, kas šiandien ją paverčia galbūt net pačia nuožmiausia medija, įgyjančia galią neutralizuoti kitas medijas. Nuoširdžia simuliacija, kuri įsiskverbia į savo pačios materiją tokiu mastu, jog apnuogina tai, ko susimuliuoti jau tiesiog nebeįmanoma: laiko nuovargį, vaizdo bejėgiškumą, šviesos prievartą ir prasmės perteklių. Lėtą pabaigą (pasaulio? tapybos?), kuri čia pat, bet kuri niekada neateina.

Kiekvienas šios parodos dalyvių ieško būdų savaip išsirgti šias nesibaigiančias pabaigas nūdienos saulaukėjusių ir nomadiškų vaizdų teroro sąlygomis: pasitelkiant koloristinę anesteziją, euforišką, sentimentalią ar isterišką kičo estetiką, nuodingą, išdegintą ar išgremžtą šviesą, formos anemiškumą, neišsisklaidančius dūmus ar pasibaigusios šventės likučius. Visa tai, ką būtų galima pavadinti tam tikra „tapybine autofagija“ (autofagija medicinoje vadinamas įprastas ir naudingas ląstelės savęs virškinimo procesas) – skausmingas mutacijas, vykstančias pačios tapybos kūne, tačiau sykiu atveriančias naujos ikonografijos galimybes. Tai kelių kartų menininkų susitikimas, kurį vienija bendras siekis permąstyti tapybos negalias ir jų paribiuose atsiskleidžiantį metamorfinį potencialą. Tarkime, raketa, sustingusi pirmosiose savo pergalingo pakilimo sekundėse. Argi tai nelaimingos pabaigos pažadas?

Paroda skiriama Jono Jurciko atminimui.

Brigita Gelžinytė

Daugiau apie šiuolaikinio meno ir mados festivalį „Virus‘27“

Nuo cirko iki entropijos

Pagaliau į šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ pavadinimą sugrįžo mados sąvoka. Nuo pirmojo festivalio buvo siekiama jungti sunkiai suderimamus dalykus – šiuolaikinio meno koncepcijas ir mados kultūrą. Eksperimentas pavyko ir jau daug metų tokia jungtis tapo šio festivalio išskirtinumo ženklu.

Tačiau pandemija privertė atsisakyti masinių renginių ir didysis mados šou trumpam buvo dingęs iš programos. Šiais metai festivalis atsitiesia ir mados, stiliaus aktualijas pateiks išplėstinėje programoje. Gruodžio 10 dieną lengvosios atletikos manieže susijungs eksperimentinės, meninės mados kolekcijos ir drag qeen subkultūra, performatyvi juvelyrika, šiuolaikinis cirkas ir podiumo performansai. Tai bus ryškus kulminacinis renginys, bet iki jo bus kur įsibėgėti meninei vaizduotei.

Pirmoji festivalio atidarymo paroda skirta šiuolaikinės tapybos situacijai tirti. Kuruoja parodą žinomas tapytojas Jonas Gasiūnas, todėl kokybė ir intriga garantuota. Paroda dedikuojama tragiško likimo tapytojo Jono Jurciko atminimui. Tai bus proga patirti ne tiik tapybos aktualijas bet ir dramatiškus kūrybos aspektus.

Festivalį įvairins šiuolaikinio šokio, performansų įvykiai, bet dominuos parodos. Lakoniško meno sinestezę bus galima patirti Jurgio Tarabildos ir Rimanto Milkinto parodose. Abu kūrėjai subtiliai jaučia mažiausias spalvų, medžiagų slinktis, todėl šis parodinis tapybos ir skulptūros duetas suteiks naujų minimalistinės estetikos potyrių. Parodas papildys žaismingos Rafalo Piesliako skulptūros viešose Šiaulių miesto erdvėse.

Finalinis festivalio renginys įpatingas įvairių parodų gausa. Tai Eglės Karpavičiūtės metatapybinės refleksijos, Neringos Poškutės erdvinė juvelyrikos meno ekspansija, fotografinė Jono Staselio pirmųjų grožio konkursų antropologija, fotografijos ir piešinio jungtyse gimstanti Virginijaus Kinčinaičio ir Mindaugo Lukošaičio entropijos estetika.

Festivalio parodos ir įvykiai susigrąžina ikipandeminę įvairovę, planuoja netikėtas jungtis ir provokuoja naujas patirtis. Konceptualaus meno, cirko, mados, fotografijos ir skulptūros, performansų ir šokio renginių įvairovė ir netikėtos jų sąveikos kuria išskirtinę šio festivaio nuotaiką.

Šiais metais pirmą kartą programą papildo šiuolaikinis cirkas. Taip išryškėja pagrindinis festivalio bruožas – integruoti visas atsirandančias naujoves ir kurti džiuginančius meno rūšių dialogus. Tai geriausias priešnuodis rudeninei monotonijai ir karo tamsybėms.

Šiuolaikinio meno ir mados festivalio VIRUS’27 programa

Spalio 28 d., penktadienį, 17.30 val.

Teminė tapybos paroda „Laiminga pabaiga“. Dalyviai: Ričardas Nemeikšis, Eimutis Markūnas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Konstantinas Gaijtandzi, Jolanta Kyzikaitė.  (Kuratoriai Jonas Gasiūnas ir Brigita Gelžinytė).

Performansas „Skalbimo mašinai“ (Pristato MMLAB).

Evaldo Janso performansas.

Atidarymo muzika dj „dr. Lukas“.

(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18.00 val.

Šokio trupės Nuepiko spektaklis „niekur bet ne čia“.

(Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažoji salė, Tilžės g. 155)

Lapkričio 15 d., antradienį, 19.00 val. .

Lietuvos ir Ukrainos garso kūrėjų ir šokėjų jungtinis darbas – spektaklis NEMIGA,

Idėja: Goda Giedraitytė ir Donatas Bielkauskas

Trukmė: 45 min., renginys nemokamas.

(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)

Lapkričio 25 d., penktadienį, 17.30 val.

Personalinė Jurgio Tarabildos paroda.

Rimanto Milkinto kūrybos paroda Rimanto Milkinto skulptūrų paroda „Intarpai”.

Rafalo Piesliako skulptūros viešose erdvėse (Pristato šiuolaikinės skulptūros galerija AV17).

Atidarymo dj „Disko90“

(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)

Gruodžio 10 d., šeštadienį, 19 val.

Tarptautinis mados dizaino šou VIRUS‘MADA.

Šiuolaikinio cirko trupės „Taigi Cirkas“ spektaklis „Up To This Point”.

Neringos Poškutės konceptualios juvelyrikos performansas.

Drag queen menininko Alen Chicco performansas.

Edvino Mikulskio performansas „Meet Me Halfway”. Atlikėjai: Edvinas Mikulskis, Valerija Gneuševa.

(Šiaulių lengvosios atletikos maniežas. S. Daukanto g. 25)

Gruodžio 22 d., ketvirtadienį, 17.00 val.

Eglės Karpavičiūtės tapybos paroda „Re-painted“.

Neringos Poškutės konceptualios juvelyrikos paroda.

Eglės Narbutaitės piešinių paroda ,,Pavėsis”.

Atidarymo muzika dj „dr. Lukas“.

(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)

18.30 val. (Fotografijos muziejus, Vilniaus g. 140)

Festivalį finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba

Organizatorė – Šiaulių dailės galerija

Pagrindinis informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Partneriai ir rėmėjai: naujienų portalas „Etaplius“, AB „Šiaulių bankas”, UAB „Laurema”, UAB „Gorila reklama”, MO muziejus, „The Rooster gallery“, „Meno niša“ galerija, Valstybinis Šiaulių dramos teatras,

Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centras.

Festivalio dizaino autorius – Marius Žalneravičius

Friday, October 28, 5:00 p.m. The contemporary art and fashion festival VIRUS’27 opens in Šiauliai art gallery.

CONTEMPORARY ART AND FASHION FESTIVAL VIRUS’27 PROGRAM:

Friday, October 28, 5:00 p.m. Šiauliai Art Gallery (Vilnius St. 245)

Opening of the thematic exhibition „Happy Ending”. Exhibition participants: Ričardas Nemeikšis, Eimutis Markūnas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Konstantinas Gaitanži, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Karpavičiūtė, Eglė Ulčickaitė, Gintaras Makarevičius (curators Jonas Gasiūnas and Brigita Gelžinytė).
The exhibition will be open until November 19.

Performance for „Washing Machine” (Presented by MMLAB).

Evaldos Jans’s performance „No one will suspect you of complicity”!

Opening music by dj „dr. Lukas”.

Thursday, November 10, 6:00 p.m. The Small Hall of the Šiauliai State Drama Theater (Tilžės st. 155)

Dance troupe Nuepik’s performance „Nowhere but not here”.

Friday, November 25, 5:30 p.m. Šiauliai Art Gallery (Vilnius St. 245)

The exhibition „Jurgis Tarabilda” (presented by the gallery „Meno niša”).

Rimantas Milkint’s sculpture exhibition „Inserts”.

Sculptures by Rafal Piesliaks in public spaces (Presented by contemporary sculpture gallery AV17).

Opening DJ – Disko90.

The exhibitions will be open until December 17.

Saturday, December 10, 7 p.m. Šiauliai athletics arena (25 S. Daukanto st.)

International fashion design show VIRUS’MADA.

Performance „Up To This Point” by the contemporary circus troupe „Tagi Cirkas”.

Neringa Poškute’s conceptual jewelry performance.

Performances by drag queen artists Gena Marvin (Paris) and Alain Chicco.

Thursday, December 22, 5:00 p.m. Šiauliai Art Gallery (Vilnius St. 245)

Eglė Karpavičiūtė painting exhibition „Re-painted”.

Neringa Poškute’s conceptual jewelry exhibition.

Exhibition of Eglė Narbutaitė’s drawings „Shadow”.

Opening music by dj – „dr. Lukas”.

The exhibitions will run until 2023. January 21

Thursday, December 22, 6:30 p.m. Museum of Photography (Vilnius St. 140)

Jonas Stasel’s photography exhibition „Mask Balls” (Curators Liutauras Degėsis and Birutė Skaisgirienė).

Virginijus Kinčinaitis and Mindaugas Lukošaitis thematic exhibition „en + tropē”.

_ _ _

FROM CIRCUS TO ENTROPY

Finally, the concept of fashion has returned to the name of the contemporary art festival „Virus”. Since the first festival, the aim has been to combine things that are difficult to reconcile – concepts of contemporary art and fashion culture. The experiment was successful and for many years this connection has become a sign of the uniqueness of this festival.
However, the pandemic forced mass events to be abandoned and the big fashion show was temporarily off the program. This year, the festival expands and will present fashion and style issues in an extended program. On December 10, experimental, artistic fashion collections and drag queen subculture, performative jewelry, contemporary circus and catwalk performances will come together in the athletics arena. It will be a bright culminating event, but until then there will be room for the artistic imagination to run wild.
The first exhibition of the opening of the festival is dedicated to the study of the situation of contemporary painting. The exhibition is curated by the famous painter Jonas Gasiūnas, so quality and intrigue are guaranteed. The exhibition is dedicated to the memory of the tragic painter Jonas Jurciks. This will be an opportunity to experience not only the actualities of painting but also the dramatic aspects of creativity.
The festival will be diversified by contemporary dance and performance events, but exhibitions will dominate. It will be possible to experience the synesthesis of laconic art at the exhibitions of Jurgis Tarabilda and Rimantas Milkint. Both creators delicately feel the smallest shifts in colors and materials, so this exhibition duet of painting and sculpture will provide new experiences of minimalist aesthetics. The exhibition will be complemented by playful sculptures by Rafal Piesliaks in the public spaces of the city of Šiauliai.
The final event of the festival is characterized by an abundance of various exhibitions. These are Eglė Karpavičiūtė’s meta-painting reflections, Neringa Poškutė’s spatial expansion of jewelry art, Jonas Stasel’s photographic anthropology of the first beauty contests, the entropy aesthetics of Virginijus Kinčinaitis and Mindaugas Lukošaitis born from the connections between photography and drawing.
The festival’s exhibitions and events bring back the pre-pandemic diversity, plan unexpected connections and provoke new experiences. The variety of conceptual art, circus, fashion, photography and sculpture, performance and dance events and their unexpected interactions create a unique atmosphere of this festival.
This year, for the first time, the program is supplemented by a modern circus. This is how the main feature of the festival comes to light – to integrate all emerging innovations and to create joyful dialogues between art forms. It is the best antidote to autumn monotony and the darkness of war. – Virginijus Kinčinaitis.

Organizer Šiauliai Art Gallery

The festival is financed by Šiauliai City Municipality and the Lithuanian Culture Council

The main information partner is Lithuanian National Radio and Television

Partners and sponsors: news portal „Etaplius”, AB „Šiaulių bankas”, UAB „Laurema”, UAB „Gorila reklama”, MO museum, „The Rooster gallery”, „Meno niša” gallery, State Drama Theater of Šiauliai, Šiauliai athletics and wellness center, Nuepiko dance troupe

The author of the festival design is Marius Žalneravičius

MEDIJŲ MENO FESTIVALIS „ENTER‘20“ KVIEČIA TYRINĖTI MEDIJUOTO MENO IR KARO KONTEKSTUS

Programa:

Gegužės 27 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)

Valentyno Odnoviuno parodos „Nuosekli fiksacija“, Alnio Staklės parodos „Lengva apokalipsė“ ir Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ atidarymai.
Jono Aničo metalo skulptūros „Saugotojas“ ir Mariaus Puskunigio instaliacijos „Stebėtojas“ pristatymas.
Vilniaus dailės akademijos studentų filmų programa „Paveikslo istorija“ (kuratorius Marius Žalneravičius).
Atidarymo acid/dub/techo atmosferą kurs Pijaus Charbtavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas.
Parodos veiks iki birželio 18 d.

Gegužės 27 d., penktadienį, 18.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140)

Visvaldo Morkevičiaus parodos „Tikiuosi susitikti save“ ir Elenos Kanarskaitės interaktyvios instaliacijos „Pasilikti veidrodyje“ atidarymas.
Parodos veiks iki birželio 26 d.

Gegužės 27 d., penktadienį, 20.00 val. Meno erdvė „S_IN“ (Aušros al. 41)

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų parodos „Privati optika“ ir Augustės Tomkutės projekto „Nowness“ pristatymas.

Gegužės 28 d., šeštadienį, 14.00 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)

Paskaitos ir diskusija „Menas medijuoto karo akivaizdoje“. Pranešimai: „Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo akivaizdoje“ – dr. Linara Dovydaitytė (VDU Menų fakultetas);
„Šiuolaikinis menas katastrofos apsuptyje“ – doktorantė Geistė Kinčinaitytė (Kembridžo universitetas).

Birželio 2 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Valstybinio Šiaulių dramos teatro mažojoje salėje (Tilžės g. 155) 

Pianistės Martos Finkelštein ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės koncertas „White Keys Black Keys, Inside Out“.

Festivalio rėmėjai:

Šiaulių miesto savivaldybė
Lietuvos kultūros taryba

Partneriai:

Fotografijos muziejus
Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacija
Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus meno erdvė „S_IN“
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Naujienų portalas „Etaplius“

Organizatorė – Šiaulių dailės galerija
Festivalio dizaino autorius – Marius Žalneravičius

Medijų perkainojimo metas

Globalų pandemijos siaubą labai greitai nustelbė totalinio karo nuojauta. Naujoje tikrovėje nebėra vietos stabilios realybės pojūčiui, joje įsisiautėja vaizdiniai. Vyksta įnirtingas, visus įtraukiantis informacinis mūšis. Sofose prie ekranų prirakinti medijuoto karo šauktiniai mutuoja į ekspertus, vojeristus, kanibalus, blogio estetus ir rezignuojančius melacholikus. Globalaus karo įkaitams nelengva rasti vietos individualiai meninei raiškai, juolab – medijų srityje. Visgi medijų meno festivalis ENTER šį iššūkį priima ir siūlo jums meninę distanciją, intelektualią refleksiją, paradoksalų, nevienamatį vaizdą.
Brutali prievarta, žmonių santykiuose gimstantis pragaras ir jo pėdsakai netiesmukiškai, bet įtaigiai prabyla kriminalistiškai preciziškoje Valentyno Odnoviuno parodoje „Nuosekli fiksacija“. Iš drono perspektyvos kosmologinę kalėjimo biopolitiką mums apnuogina topografinės Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ fotografijos. Vaizdų apokalipsę generuoja ne tik karai, bet ir vartotojiška visuomenė. Grėsmingais ornamentais tokių vaizdų srautą paverčia Alnis Staklė cikle „lengva apokalipsė“. Tai jau estetiškai nukenksminta vaizdų agresija.
Globalaus sekimo ir optikos sąsajas demonstruoja Mariaus Puskunigio monumentali „Visamatanti akis“. Matymo ir persekiojimo temą plėtoja festivaliui sukurta Jono Aničo „Saugotojo“ skulptūra.
Karo kultūrą, medijų, kūrybinio veiksmo ir prievartos ryšius savo pranešimuose festivalio metu tyrinėti pasiruošusios jaunos mokslininkės – Linara Dovydaitytė ir Geistė Kinčinaitytė. Labiau asociatyviai apie niekada nesibaigiančią savęs paieškų agoniją rafinuotais vaizdais prabils Visvaldas Morkevičius parodoje „Tikiuosi susitikti save“. Ego atspindžių alchemijos formules savo kūryboje sprendžia ir Elena Kanarskaitė. Karo kontekste šių menininkų kūryba primena klasikinę tiesą, jeigu per toli nuklysti narcistinių paieškų labirintais, viskas baigiasi katastrofa tiek sau, tiek kitiems.
Festivalis žada ir estetinę terapiją, be kurios kūrybinė savirefleksija neįmanoma. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Marius Žalneravičius siūlo gėrėtis jo studentų filmais, kuriuose šmaikščiai ir netikėtai animuojami klasikiniai paveikslai. Medijų meno studentų Pijaus Chraptavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas garsinę festivalio atidarymo atmosferą kurs jungdami nesutaikomus garsus į naujų potyrių galimybes. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai pateikia vizualias savo privačių erdvių interpretacijas, jie primins, kaip svarbu suvokti savo sielovaizdžių pagrindus. Augustės Tomkutės meninės idėjos pristatyme taip pat susidursime su kūniškumo kinetikos, privačios regos ir video meno sąveikų galimybėmis.
Dramatiškas, atviras netikėtumams pianistės Martos Finkelštein ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės koncertas užbaigia šio festivalio programą paprasta tiesa – muzika, menas negali išgelbėti pasaulio nuo karo, bet gali suteikti viltį po katastrofos. (Virginijus Kinčinaitis)

Plačiau apie festivalio Enter’20 programą:

Pijaus Chraptavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas

Valentyn Odnoviun paroda „Nuosekli fiksacija“
Fotomenininkas Valentyn Odnoviun pristato seriją projektų, paremtų skirtingais XX a. Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus. Šie projektai atspindi istorinius ir socialinius įvykius bei problemas, perteiktus abstrakčiais vaizdais, žadinančiais publikos vaizduotę siekiant išprovokuoti komunikaciją per interpretacijas bei konceptualų mąstymą. Autoriaus atliekamame tyrime pateikiamas aiškus pranešimas – nepaisant to, kad stebėjimo, kontrolės bei informacijos rinkimo priemonės persikėlė iš fizinio į skaitmeninį formatą, esmė iš principo nepasikeitė. Pagrindinis tikslas liko tas pats – absoliuti visuomenės fizinė bei proto kontrolė. Savo projektuose autorius nagrinėja santykį tarp vaizdo ir jo suvokimo, kuris yra svarbesnis už vaizdo atpažinimą. Meno kūriniuose atskleidžiamos ne tik žmogaus suvokimo ribos, bet ir riba, už kurios žmogaus veiksmų pasekmės susiduria su jos priežastingumu. Parodoje „Nuosekli fiksacija“ menininkas pristato keletą fotografijų ciklų. Projekte „Stebėjimas“ užfiksuotos buvusių politinių kalinių kamerų durų stebėjimo akutės, kurias menotyrininkė Agnė Narušytė interpretavo kaip „planetas“. Serijoje „Įrodymo architektūra“, naudojant šiuolaikinio meno formą, pasakojama apie buvusius KGB ir gestapo kalėjimus, koncentracijos bei karo belaisvių stovyklas Lietuvoje; serijoje „Horizontai“ – apie slaptas vietas Lenkijoje, kur buvo vykdomos mirties bausmės. Projektas „Atminties pėdsakai“, kuriame analoginė skaidrių projekcija sujungta su Julijaus Fučiko tekstu, pasakoja apie nežmonišką gestapo veiklą Berlyne; projektas „Procesas“ pristato nepanaudotą fotopopierių, kuris buvo skirtas kalinių fiksacijai ir rastas buvusio kalėjimo fotolaboratorijoje, o serija HKP-562 yra apie istorinių įvykių vietas, kurios šiuo metu naudojamos kaip gyvenamosios patalpos.
Valentyn Odnoviun (g. 1987) – Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis fotomenininkas. Vilniaus dailės akademijoje ir Europos humanitariniame universitete dėsto vizualųjį meną. Šiuo metu Lietuvos kultūros tyrimų institute rengia disertaciją apie Lietuvos fotografijos vietą pasauliniame kontekste.

Projekto „Stebėjimas“ fragmentas

Andriaus Repšio paroda „4 m² laisvės“
„Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A. Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas.
Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. <…> Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį. Dar daugiau, drono optika signalizuoja naujos etikos pradžią kare ir versle, kultūroje ir mene. Tačiau mes dar nežinome, kokia tai etika ir kokius pavidalus ji įgis. Kaip visada, tokioje situacijoje gelbsti menininkai. Jie tiria ir eksperimentuoja, siūlo futuristinius scenarijus, fantazuoja ir rizikuoja. Taip atveriami kitokie tikrovės išgyvenimo ir supratimo maršrutai. Jie plečia akiratį ir suteikia drąsos. Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis.“ (Virginijus Kinčinaitis)

Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ fragmentas

Alnio Staklės paroda „Lengva apokalipsė“
Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti ir suvokti darosi vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką – vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija. Mane domina kanonizuotų meninių, mokslinių ir publicistinių vaizdų likimas ir jų galimybės įkūnyti šiuolaikines prasmes. Koliažai remiasi mano sintaksinių vizualinės kalbos ryšių paieškomis įvairiais vizualinės kultūros laikotarpiais. Naudojau vaizdus iš atviro kodo muziejų, mokslo institucijų ir vaizdų bankų kolekcijų, kurių archyvai gali būti laikomi ikoniniais dabarties ir praeities liudijimais. Koliažuose panaudotos vaizdinėje komunikacijoje įtvirtintos idėjos ir techniniai kodai, peržengiantys amžių, medijų ir kultūrų ribas. Techninis koliažų atlikimas pagrįstas vaizdo post-apdorojimo programinės įrangos algoritmais, leidžiančiais aplenkti vaizdo vaizdavimo tikslumą ir preciziškumą. Taigi skaitmeninės papildomo apdorojimo technologinės savybės tampa koliažų prasmingo ir techninio kodo dalimi.

Alnio Staklės parodos „Lengva apokalipsė“ fragmentas

Visvaldo Morkevičiaus paroda „Tikiuosi susitikti save“
„Looking Forward to Meet Me (Tikiuos susitikti save)“ – vienas iš naujausių Visvaldo Morkevičiaus projektų. Su šia fotografijų serija, pirmą kartą pristatyta erdvinės instaliacijos formate, menininkas iš naujo perteikia klasikinį Narcizo mitą. Projekto pavadinimas sufleruoja momentą ateityje, susidūrimą su (dar nepažintu, neatrastu) pačiu savimi. Ateities perspektyva, nors ir apibrėžta, nėra absoliučiai užtikrinta, ji laikiškai nepastovi ir kintanti – lyg Narcizo atspindys vandens paviršiuje. Tokį sudrumsto atspindžio motyvą žiūrovas randa vienintelėje į projektą įtrauktoje autoportreto žanro fotografijoje, įrėmintoje už užtapyto stiklo ir matomoje tik fragmentiškai. Kiti serijos darbai taip pat suponuoja į portreto žanrą ir menininko savi-reprezentacijos temą, tam pasitelkiant simbolius ir vaizdines metaforas, įvairias istorines, menotyrines, mitologines ar psichologines asociacijas. Atvaizdo reprodukcijos klausimas taip pat keliamas jungiant aiškias, objektus dokumentuojančias fotografijas su abstrakčiais darbais. Projekto pristatoma temų, žanrų ir formatų kompozicija menininkas perteikia savo požiūrį į portreto fotografiją kaip sudėtingą, kruopščių pastangų reikalaujantį savo ir kito analizės procesą, nuolatinį bandymą suprasti ar perprasti tiek save, tiek fotografuojamą artimą.“ (Ignas Petronis)

Visvaldo Morkevičiaus parodos „Tikiuosi susitikti save“ fragmentas

Elenos Kanarskaitės („Jaunojo dizainerio prizo 2021ׅ“ laureatės) interaktyvios instaliacija „Pasilikti veidrodyje“
Šis projektas – tai mūsų vidinio pasaulio simbolinė reikšmė, kurį galima pasiekti per sapno būseną. Pasak Juri Lotman, „sapnas — tai semiotinis mūsų veidrodis“. Veidrodis priskiriamas vienai seniausių archetipų grupei ir išsiskiria savo misticizmu. Miego būsenoje praleidžiame trečdalį savo gyvenimo laiko. Smegenys tęsia funkcionavimą ir jose pradedami generuoti neapibrėžti vaizdiniai: fragmentai iš gyvenimo, įvairūs daiktai, simboliai, žmonės, akimirkos, kuriuose lengvai galime pasiklysti. Sapnuose ne vien slypi pasakiški ir idealizuoti vaizdai, o dažnai nugula mūsų potrauminiai ir negatyvūs prisiminimai, kurie kartais gali net bauginti, po tokių sapnų ryte pabudę džiaugiamės, jog tai tik sapnas. Projektas kviečia pasilikti mistiškame ir neapibrėžties pilname sapno pasaulyje, pasineriant į simuliaciją kuriančią būseną, kurioje vyrauja daugybė vizualių detalių ir elementų, neatitinkančių realybės normų arba esančių labai arti jos. Interaktyvi instaliacija yra priemonė, leidžianti žiūrovui panirti į tą būseną, pasitelkiant skirtingų medijų, tokių, kaip garsas, vaizdas, šviesa ir praturtinta realybė, sinergiją. (Elena Kanarskaitė)

Elenos Kanarskaitės interaktyvios instaliacijos „Pasilikti veidrodyje“ fragmentas

Jono Aničo metalo skulptūra „Saugotojas“

Mariaus Puskunigio instaliacija „Visamatanti akis“

„Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo akivaizdoje“ – dr. Linara Dovydaitytė
Linaros Dovydaitytės paskaita „Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo
akivaizdoje“ Rusijos karas prieš Ukrainą ne tik sugrąžino branduolinio karo grėsmes, bet ir parodė, kokia
pažeidžiama yra atominė pramonė, kaip galima manipuliuoti civilinėms reikmėms skirtais
branduoliniais objektais. Atomiškumas peržengia valstybių sienas, teritorinius karus ir gali
sukelti globalias pasekmes. Tai skatina dar kartą kritiškai permąstyti branduolinės
modernybės paveldą ir bandyti įsivaizduoti naują, kitokią ateitį. Paskaitoje bus kalbama apie
atominei tematikai skirtą meną, kuris jau seniai reflektuoja branduolinio mokslo ir
technologijų keliamus iššūkius. Kokius atomiškumo vaizdinius, pasakojimus ir jautrumus
kuria meninės praktikos? Kas yra būdinga kultūrinėms branduolinės pramonės
reprezentacijoms? Kaip menas galėtų paveikti atominės eros istorijos suvokimą ir ateities
įsivaizdavimą?
Paskaitą skaitys menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų
fakulteto dėstytoja. Tarptautinio projekto „Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo
bendruomenės,  materialumai   ir vietovės“  (https://nuspaces.eu/)   tyrėja.   Viena  iš   tinklapio
https://atominisvisaginas.lt kūrėjų. Tekstų apie branduolinę temą mene autorė: „Apie atominę
vaizduotę“   (https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2020-10-16/Apie-atomine-vaizduote)   ir
„Branduolinė estetika: tarp išskirtinumo ir banalumo“ (https://artnews.lt/branduoline-estetika-
tarp-isskirtinumo-ir-banalumo-67213).

Emilija Škarnulytė, kadras iš videofilmo „Nepagrįstas archyvas“, 2020

Pranešimas „Šiuolaikinis menas katastrofos apsuptyje“ – doktorantė Geistė Kinčinaitytė (Kembridžo universitetas).
Šiame pranešime menininkė Geistė Kinčinaitytė pristatys savo kūrybą ir apžvelgs jaunųjų menininkų kartos kūrinius (Rachel Rose, Sondra Perry ir kt.), kuriuose per patyrimines tekstūras atsiskleidžia šiuolaikinės katastrofos priežastys bei siekiama nurodyti į alternatyvias ateitis.

Geistė Kinčinaitytė

white keys black keys inside out – Agnės Matulevičiūtės ir Martos Finkelštein  projektas
white keys black keys inside out – tai dviejų kūrėjų Agnės Matulevičiūtės ir Martos Finkelštein bendras projektas, kuriame jos neria į skirtingos prigimties klavišinių instrumentų sąskambių paieškas.
Įkvėptos modernių klavišinių instrumentų meistrų – Nils Frahm, Chilly Gonzales, Hania Rani, Ryuichi Sakomoto, Nicolas Jaar atlikėjos sukūrė unikalų skambesio derinį lietuviškame kontekste, kuris pavasario pradžioje pasirodęs vinilinės plokštelės formate, jau spėjo sulaukti didelio melomanų dėmesio.
Programą sudaro keturios dalys: white keys (baltieji klavišai), black keys (juodieji klavišai), inside (viduje) bei outside (išorėje). Čia permąstomas ir išplėčiamas fortepijono rečitalio formatas, tarpdiscipliniškai žvelgiama į fortepijoną kaip objektą (ar net scenografijos elementą). Laiku keliaujama nuo grand piano akustinio garso iki 80 – aisiais dvelkiančių sintezatorių garsų, suaktualizuotų ir re-interpretuotų nūdienos kontekste.
Agnès M ir Marta F (atlikimas, kompozicija)
Justas Bø (šviesų dalininkas)
Ignas Juzokas (garso režisierius)

Agnė Matulevičiūtė ir Marta Finkelštein. Foto: Elenos Krukonytės