2026 m. spalio 9 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Aleksandro Ostašenkovo paroda „Būties metafora“.
Paroda veiks iki lapkričio 7 d.
APIE PARODĄ
Aleksandro Ostašenkovo parodoje „Būties metafora“ pristatomi šeši fotografijų ciklai, apimantys 1968–2026 m. kūrybą: „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Kelias į atmintį“ (1974–2024), „Būsenos“ (1981–2015), „Mirties sodas“ (2002–2008) ir „Mano miestas“ (2002–2026).
Skirtingais laikotarpiais sukurtus darbus sieja žmogaus būties laikinumo, atminties ir praradimo temos. Portretuose, miesto erdvėse, peizažuose ir kasdienybės detalėse fotografas ieško vidinių išgyvenimų atspindžių, stebi laiko paliekamas žymes. Šį kūrybos lauką atveria ir apie atskirus ciklus rašiusių autorių mintys.
„NEĮVARDYTO LAIKO PORTRETAS“ (1968–2024)
„Fotografą traukia žmonės, kupini nerimo ir kūrybinės aistros, jis sugeba įamžinti susikaupimo akimirką. A. Ostašenkovas mėgsta stambų planą ir neutralų foną, išryškina veido formą ir, svarbiausia, sugeba perteikti fotografuojamojo dvasinę būseną.“
Algirdas Gaižutis, „Ateinantys“, „Literatūra ir menas“, 1978 m.
„KELIAS Į ATMINTĮ“ (1974–2024)
„Ostašenkovo fotografijos yra filosofiškai poetiškos. Jis jaučia ir suvokia, kad vanduo ir dangus, žemė ir žmogaus oda turi savo struktūrą: vanduo raibuliuoja, dangus sklaido debesis, žemė priima pavargusias pėdas, o oda – prisilietimus.“
Gintautas Mažeikis, „Ilgas kelias į svetimą atmintį. Aleksandro Ostašenkovo meninė fotografija“.
„KITAS KRANTAS“ (1976–2004)
„A. Ostašenkovas turi savo nepakartojamą stilių, turi stiprų estetinio grakštumo ir saiko jausmą, o drauge – itin subtilią būties dramatizmo pagavą. A. Ostašenkovas yra gyvenimo trapumo, praeinamumo, nepataisomų praradimų, nostalgiškos įtampos poetas. Skaudžios tiesos apie Gyvenimą ir Žmogų reiškėjas…“
Dalia Striogaitė, „Aleksandro Ostašenkovo „Prisiminimai““, „Šiaulių naujienos“, 1992 m.
„BŪSENOS“ (1981–2015)
„Tokia fotografija yra tartum menama tylos erdvė, kurioje, paties autoriaus teigimu, gimsta prasmė. Ostašenkovo darbuose minimalus pokytis, dažnai nepastebimas kasdienybėje, egzistencinėje plotmėje perteikia visą būties ir jos laikinumo esmę. Pastaroji gali sutilpti, pavyzdžiui, vos įžvelgiamame natūralaus apšvietimo pasikeitime – medžių lapiją nušvietusi saulės šviesa tampa neįvardijama, neapčiuopiama ir kaip tik dėl to pačia gryniausia būties išraiška…“
Tomas Pabedinskas, „Laiko tėkmė“, „Krantai“, 2016 m.
„MIRTIES SODAS“ (2002–2008)
„Autorius nemoko, kaip žvelgti į mirtį. Kas yra mirtis? Tai tik slenkantis nežinia kuria kryptimi slenkstis. Tai tik perėja. Tai tik prabilusi savo raiška paslaptis. Galbūt autoriaus kvietimu užsukime ir trumpam pabūkime šio mirties sodo rimtyje, išraiškingoje mirties sodo šviesumoje…“
Jurgis Dieliautas, „Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas“, 2009 m.
„MANO MIESTAS“ (2002–2026)
„Ostašenkovas eina fotografuoti miesto tada, kai jis skendi rūke. Rūkas ne tik minkština, bet ir paslepia. Jeigu paslepia, tai kam? Tam, kad liktų tai, kas sunkiau apčiuopiama, kad miesto garsai netrukdytų išgirsti būties tylą.“
Agnė Narušytė, „Po Aleksandro Ostašenkovo miestą“, fotografijų knyga „Mano miestas“, 2006 m.
_ _ _
_ _ _
On Friday, 9 October 2026, at 5 pm, Aleksandras Ostašenkovas’s exhibition “A Metaphor of Being” opens at Šiauliai Art Gallery.
The exhibition will run until 7 November.
ABOUT THE EXHIBITION
Aleksandras Ostašenkovas’s exhibition “A Metaphor of Being” presents six photographic series spanning his work from 1968 to 2026: “Portrait of an Unnamed Time” (1968–2024), “The Other Shore” (1976–2004), “The Road to Memory” (1974–2024), “States” (1981–2015), “The Garden of Death” (2002–2008), and “My City” (2002–2026).
Created across different periods, these works are linked by themes of the transience of human existence, memory, and loss. In portraits, urban spaces, landscapes, and everyday details, the photographer seeks reflections of inner experience and observes the traces left by time. The reflections of authors who have written about the individual series offer further insight into this creative world.
“PORTRAIT OF AN UNNAMED TIME” (1968–2024)
“The photographer is drawn to people filled with restlessness and creative passion; he is able to capture a moment of concentration. Ostašenkovas favours close-ups and neutral backgrounds, accentuates the shape of the face and, most importantly, is able to convey the sitter’s inner state.”
Algirdas Gaižutis, “Ateinantys”, Literatūra ir menas, 1978.
“THE ROAD TO MEMORY” (1974–2024)
“Ostašenkovas’s photographs are philosophically poetic. He senses and understands that water and sky, earth and human skin each have their own structure: water ripples, the sky disperses clouds, the earth receives weary feet, and skin receives touch.”
Gintautas Mažeikis, “Ilgas kelias į svetimą atmintį. Aleksandro Ostašenkovo meninė fotografija”.
“THE OTHER SHORE” (1976–2004)
“Ostašenkovas has his own unmistakable style, a strong sense of aesthetic grace and restraint, and, at the same time, an exceptionally subtle grasp of the drama of existence. He is a poet of life’s fragility, transience, irreparable losses, and nostalgic tension. A voice expressing painful truths about Life and Humanity…”
Dalia Striogaitė, “Aleksandro Ostašenkovo ‘Prisiminimai’”, Šiaulių naujienos, 1992.
“STATES” (1981–2015)
“Such photography is like an imagined space of silence in which, as the artist himself says, meaning is born. In Ostašenkovas’s work, a minimal change, often unnoticed in everyday life, conveys, on an existential level, the very essence of being and its transience. This essence may be contained, for example, in a barely perceptible change in natural light: sunlight illuminating the foliage of trees becomes an unnameable, intangible expression of being—and, precisely for that reason, its purest expression…”
Tomas Pabedinskas, “Laiko tėkmė”, Krantai, 2016.
“THE GARDEN OF DEATH” (2002–2008)
“The artist does not teach us how to look at death. What is death? It is merely a threshold shifting in an unknown direction. It is merely a passage. It is merely a mystery that has found its own voice. Perhaps, at the artist’s invitation, we might enter and linger for a moment in the stillness of this garden of death, in its expressive luminosity…”
Jurgis Dieliautas, Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas, 2009.
“MY CITY” (2002–2026)
“Ostašenkovas goes out to photograph the city when it is shrouded in fog. Fog not only softens but also conceals. If it conceals, then why? So that what is harder to grasp may remain, so that the sounds of the city do not prevent us from hearing the silence of being.”
Agnė Narušytė, “Po Aleksandro Ostašenkovo miestą”, in the photography book Mano miestas, 2006.
