Tapytojo Antano ir keramikės Aldonos Visockių kūrybos paroda DUETAS
Maloniai kviečiame į parodos atidarymą spalio 8 d. penktadienį 18 val.
Galimybių pasas privalomas. Būtina registracija prieš renginį arba internetu: https://bit.ly/3DdIIGu
Paroda veiks iki spalio 30 d.
GYVENIMO IR KŪRYBOS DUETAS
Šiandien Antano ir Aldonos Visockių duetas užpildė Šiaulių dailės galerijos sales, tačiau šis duetas jau daug metų yra neatsiejamas nuo Šiaulių miesto raidos, nuo jo kultūrinio gyvenimo. Todėl tiksliau būtų sakyti, kad šis duetas yra nenutrūkstamas pasakojimas šiauliečiams apie gyvenimo, šeimos, meilės, kūrybos ir ieškojimų dermę, apie gyvenimo meną.
Antano ir Aldonos Visockių duetas kūrybiškai plėtojasi įvairiomis kryptimis. Tapybos potėpiai ištirpsta akvarelės lengvume. Akvareliški bokštai sustingsta keramikiniuose pano. Kūrybinis duetas tęsiamas gyvenimiškoje erdvėje, kuri susiliejo su menininkų poros veiklumu Šiaulių miesto bohemiškame, kultūriniame gyvenime. Kuria šie menininkai pavienui ir kartu. Sudėtingas menines problemas sprendžia kartu, medituoja kamerinių kūrinių nuotaikas atskirai. Mobnumentalioje kūryboje abipusė pagalba neišvengiama. Todėl Visockių kūrybinį bendradarbiavimą reprezentuojantis monumentalus keraminis pano Šiaulių restorano „Žemaitis“ interjere „Saulės mūšis 1236 m.“ visus stebino dydžiu ir įtaiga, formų drąsa ir istorinėmis užuominomis.
Vėliau – plastinių formų horeljefas „Muzika“ restorane „Geluva“ (1975 m.), trys keramikinės plokštės su dekoratyviniais intarpais „Gubernijos“ alaus darykloje (1989 m.), kur išryškinti nacionaliniai, etnografiniai motyvai. „Šventė“ (1998 m.) – dekoratyvinis keraminis pano viešbutyje „Turnė“. Bendrų darbų būta ir daugiau – Šiauliuose ir Kuršėnuose
Antano ir Aldonos Visockių „molio“ kūrybos – bendradarbiavimo ir priešpriešos – etapą apibendrino menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020): „Bendruose darbuose Antanas iš paprasto motyvo išrutuliuoja sudėtingą struktūrą, o Aldona eina kitu keliu – supaprastina, apibendrina, monumentalizuoja. Abu menininkai eina kiekvienas savo kūrybiniu keliu, o drauge pasiremdami vienas į kitą, padėdami, pakritikuodami, o kartais ir išsiskirdami, užsidarydami vienumoje.“
Lietuvos vaizduojamomo meno kontekste iškirtinę vietą užima skaidrios, simbolistinės Antano Visockio akvarelės. Tai panteistinių, metafizinių vizijų pasaulis, kurio akvarelinės išraiškos nepaprastai lakoniškų formų, spalvingai džiugios ir žadinančios šviesos ilgesį.
“A. Visockio akvarelių daugiasluoksniškumą sąlygoja unikali puantalizmo technika, kai tapoma taškeliais ir mažais potėpiais, susiliejančiais į vientisą spalvų gamą, sužaižaruojančia šviesomis ir iliuzijomis. A. Visockio įvaldytas ir ištobulintas akvarelės tapymo metodas leidžia jam modeliuoti paveikslą, o panaudotas kontrasto principas dar labiau išryškina įvairialypę tikrovę. Jėzaus ir Judo drama akvarelėje „Paskutinė vakarienė“ (2014), šalta – šilta („Vasara – žiema“, 2005) ar didelėje drobėje „Dvejos durys“ atveriamos baltos ir juodos durys, už kurių keleivių laukia galbūt labai skirtingi pasirinkimai.
– Man svarbiausia šviesa, ritmas ir spalva, tai ir studentams akcentuodavau. Dar – kalnai, jūra, saulė, iš kurios – tiek daug šviesos, kad net akyse juoda, todėl mano paveiksluose pasitaiko ir alogijos, pavyzdžiui, juoda saulė, – kūrybos principus padėliojo dailininkas. – Be nakties nebūna dienos, be žiemos – vasaros, o lemties trikampis, neretai sutinkamas mano paveiksluose, ne tik gėrio ženklas, todėl ir Judo galva „Paskutinėje vakarienėje“ – mėlynajame trikampyje” (V. Vertelis).
