Liepos 10 d. 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma tapybos paroda 2²
Paroda veiks iki rugpjūčio 2 d.
2² – tai keturių jaunų menininkų eksperimentas su žanru, kuris, regis, pažįstamas iki skausmo: dangus, medis, kalnas, horizontas. Bet ši paroda ne apie gražius vaizdus. Pasakojama daugiau apie tai, kas liko iš vaizdo, kai jį paveikia urbanizacija, klimato krizė ar asmeninės dezorientacijos.
Grupė KAŽKĄ DAROM peizažą ima kaip pretekstą – kartais rimtai, kartais kaip žaidimą „kas čia nutapytas: kraštovaizdis ar vidinis vaizdas?“. Keturios pozicijos, keturi žvilgsniai, keturi pasauliai, apimantys nuo išblukusių etninių prisiminimų iki naujų, postantropoceniškų geografijų – tokių, kur žmogus jau nebėra vienintelis ar svarbiausias veikėjas.
2² vaizuoja ne pamokomą žinutę apie tvarumą, bet pojūtį. Tą vos apčiuopiamą nuojautą, kad kažkas slysta iš po kojų, keičiasi. Tačiau visa tai perteikiama ne didžiu mostu ar ekspresyviu šūkiu, o lyg tarp eilučių. O gal tarp potėpių? Visgi tai peizažas, padaugintas iš keturių – ne dėl aiškumo, o dėl dar daugiau klausimų.
• • •
Grupės KAŽKĄ DAROM pavadinimas gali skambėti nerimtai. Lyg atsainus atsakymas į pernelyg rimtą klausimą. Tačiau už šio pavadinimo slypi keturių tapytojų noras veikti, ieškoti, bandyti, net jei rezultatas ne visada yra nuspėjamas. Vienur kūriniuose peizažas skaidomas iki pagrindinių spalvinių santykių, kitur – perdirbamas į industrinės estetikos atspindį ar net permąstomas kaip vartojimo kultūros šalutinis produktas. Galiausiai apimama ir tai, jog tapybos procesas tampa savarankišku reiškiniu, kuriame ištirpsta tiek vaizdas, tiek pasakojimas. Lukas Marciulevičius, Eglė Marcinkevičiūtė, Ligija Žilinskienė ir Lilija Gotautaitė-Smalinskė savaip kuria tapybinė kalbą, tačiau jų darbai jungiasi į bendrą judesį – ieškoti to „kažko“, kas atsiranda tarp tikrovės ir būsenos.
