2026 metų kovo 20 d. 17 val. atidaroma Rūtos Jusionytės paroda „Mano vidinis gyvūnas”.
Paroda veiks iki balandžio 11 d.
Kitoks RUTOS JUSIONYTES pasaulis
Pasaulyje, kur konkurencija, valdžia ir galios santykiai kuria mūsų visuomenės struktūrą, Rūtos Jusionytės kūryba yra tarsi gryno oro gurkšnis, o kiekvienas paveikslas – mažas terapinis momentas. Paskutinieji tapybos darbai mus nukelia į autorei būdingą sapnišką, pasakų ar mitologinę dimenciją, kur menininkės paletė ryški, linijos ekspresyvios, o pagrindiniai herojai – daugiausia moterys ir gyvūnai – sklando neutraliame, laiko ar erdvinėmis nuorodomis neapsunkintame fone. Tačiau dabar, dar ryškiau nei bet kada anksčiau, jaučiame menininkės intenciją ieškoti darnos. Archetipiniai ar įsivaizduoti personažų kūnai liečiasi, glaudžiasi, persidengia ir persipina, užpildydami drobę jaukiu sąveikų tinklu. Gležna jaunos merginos ranka taikiai padėta ant laukinio žvėries. Tyloje susėdę gyvūnai saugantys merginos miegą. Didelės magiškos bitės žiūrinčios į mus globėjiškai, lyg apgailestaujančiai… Čia nėra naratyvo, nei jį lydinčio veiksmo.
Rūtos Jusiontės drobės ar skulptūros – tai momentai liudijantys taikią būtį. Šioje palaimingoje ramybėje išryškėja pagrindinė Rūtos Jusionytės kūrybos tema – santarvė. Patys santykiai tarp žmogaus ir gyvūno arba gyvūno žmoguje, šių ryšių emocinė, intuityvi struktūra yra centrinė kūrybos ašis,. Juk kur gi baigiasi gyvūnas ir prasideda žmogus ?
Istoriškai ilgą laiką kūnas ir dvasia buvo supriešinami. Instinktus būtina pažaboti, aistras sutramdyti, tamsius jausmus ir emocijas išstumti. Taip protas (sietinas su dvasia, o ne intsinktyvumu) sukuria hierarchinę sistemą, kurioje visa tai, kas žmoguje gyvūniška, nugrūdama į žemiausius sluoksnius.
Rūtos Jusionytės kūryba kviečia ieškoti pusiausvyros ir susitaikymo. Užuot primetusi žmogaus dominavimą ar pranašumą, ji persmelkia savo veikėjus empatija, skatindama stebėtoją apie kiekvienos būtybės vidinį orumą ir įgimtą vertę. Bent vienas personažas iš paveikslo žiūri tiesiai į mus atviru, romiu, išmintingu žvilgsniu, tarsi žinys, šamanas ar psichoterapeutas lauktų, kol patys rasime savo atsakymus. Akcentuodama gyvybingumą ir harmoniją, Rūtos Jusionytė per savo kūrinius akimirkai kilsteli nuo stebėtojo krūtinės pasaulio svorį, ir vietoj jo siūlo alternatyvą, stiprią anitezę cinizmui ir nevilčiai, kurie dažnai vyrauja šiuolaikiniame diskurse. Šios drobės paliečia mumyse kažką giliai pirmykščio ir instinktyvaus, pažįstamo ir suprantamo galbūt kolektyvinės pasąmonės dėka. Šis susitikimas su savimi pačiu ir yra didžioji meno galia kilstelėti, įkvėpti ir mums padovanoti akimirką taikos.
Neringa Miller, 2024
