#MENORINKA Kuo ši fotografija svarbi meno rinkos istorijai? Tai Paulis Durand’as-Ruelis (1831–1922). Be fanatiško šio meno „dilerio“ atsidavimo naujovėms neįsivaizduojama XIX a. akademizmo mirtis ir rinkos verpetuose užgimusio modernizmo suklestėjimas. Jis vienas pirmųjų aiškiai suvokė, kad šiuolaikinio meno rinka neįmanoma be profesionalios kūrinių interpretacijos. Taip gimė pirmosios personalinės menininkų parodos, kurias lydėjo Paulio leidžiami žurnalai, katalogai ir straipsniai, detaliai aiškintys naujo meno esmę, konkrečių asmenybių išskirtinumą ir jų reikšmę meno raidai.
Aiškiaregio savybes P. Durand’as-Ruelis pademonstravo 1872 m. – pirmą kartą išvydęs Édouard’o Manet kūrybą akimirksniu nupirko 23 menininko drobes už 35 000 frankų. Nuo tada jis masiškai supirkinėjo niekam neįdomių impresionistų kūrinius, tačiau pelningiau juos pardavinėti pradėjo tik po gero dešimtmečio.
Aukcione supirkdamas Jeano-François Millet drobes už 400 000 frankų P. Durand’as-Ruelis pasinaudojo manipuliacija – žinoma, kad tapytojo drobių kainas šiame aukcione dirbtinai sukėlė slaptas P. Durand’o-Ruelio agentas. Kilo ažiotažas, visi tuoj pat užsigeidė šio menininko kūrinių. Buvo naudojama ir kita strategija: brangiai mokėdamas už kokį nors C. Monet kūrinį Ruelis visiems viešai skelbdavo jį perkantis nežinomam kolekcionieriui. Kūrinys likdavo pas jį patį, o gandas apie aukštas kainas ir paslaptingus kolekcionierius jau nebeleisdavo kainai kristi žemyn.
Jis įnirtingai kovojo už kiekvieną naujovę, beviltiškai tikėjo sėkme ir nuolat rizikavo savo statusu ar pajamomis. Nebuvo jokių garantijų, jokio dangiško ženklo, kad impresionizmas gali laimėti ir juo labiau būti komerciškai sėkmingas, todėl jam, kaip prisiekusiam katalikui, po rizikingo sandorio vienintelė paguoda būdavo karštos maldos bažnyčioje.
Paulio Marsano fotografijoje: P. Durand’as-Ruelis savo galerijoje 1910 m.
#MENORINKA Kaip šis rafinuotas elegantiško vyro portretas susijęs su meno kūrinių kolekcionavimu?
Tai genialaus Rafaelio tobulai nutapytas grafo, rašytojo, diplomato Baldassaro Castiglionės portretas (1514).
Galima atrasti daug versijų, nuo kada meno kūrinių kolekcionavimas tampa būtina visuomenės elito veikla. Mes pasirinkime 1528 metus, kuomet Baldassaras Castiglionė išleido veikalą „Dvariškio knyga“ („Il libro del cortegiano“). Jame aprašytas elegantiškumu garsėjęs Urbino kunigaikščio dvaras, kuriame rinkosi žinomiausi laikmečio žmonės, jų pokalbių forma buvo perteikta idealaus dvariškio samprata. Jeigu norite būti tikras dvariškis, skaitykite šį traktatą, kaip tuo metu jį godžiai skaitė visas Europos elitas ir mokėsi elegantiško gyvenimo subtilybių per meno pažinimą.
„Dvariškio knygoje“ labai aiškiai išdėstyta būtinybė išmanyti menus, turėti išlavintą skonį, mokėti vertinti kūrinius. O kaip tai padaryti be privalomų kelionių į Italiją, be kryptingo meno kūrinių kolekcionavimo? Niekaip. Todėl, pavyzdžiui, aistringas flamandų meno mylėtojas Hubertas Goltzas (1526–1583) kelis metus keliavo per įvairias Europos šalis studijuodamas retų senienų ir kūrinių rinkinius. Užrašuose jis paminėjo net 968 kelionėje sutiktus ir jį sudominusius kolekcionierius. Sąraše – karaliai ir kunigaikščiai, kardinolai ir popiežius, imperatorius ir teologai, gydytojai ir tarnautojai, vienuoliai ir menininkai ir t. t.
Visiems labai norėjosi prilygti B. Castiglionės sukurtam tikrojo dvariškio idealui, jo meniniam skoniui, visi tapo kolekcionieriais.
#MENORINKA Gal būti raštininku labiau apsimoka negu menininku? Paskaičiuokime. Renesanso menininkai gaudavo panašias pajamas kaip baldininkai, medžio raižytojai, juvelyrai, siuvėjai ar ginklų meistrai. Svarbu žinoti tai, kad menininkai negaudavo visos sutartos sumos, kadangi beveik trečdalį jos sudarydavo medžiagos kaina, pagalbiniai darbai.
Pavyzdžiui, 1419 m. užsakyta ir keturis metus kurta beveik trijų metrų aukščio garsioji bronzinė Lorenzo Ghiberti švento Mato skulptūra buvo įvertinta 946 florinais. Tačiau jis už savo darbą gavo tik 500 florinų, visa kita suma buvo išleista medžiagoms. Kadangi užsakovai neretai apgaudinėdavo menininkus, nesumokėdavo avanso arba uždelsdavo su galutiniu atsiskaitymu, buvo labai vertinami ilgalaikiai užsakymai su periodiniais atlygio išmokėjimais. Taip Lorenzo Ghiberti už florentietiškos baptisterijos duris kasmet gaudavo po sutartus 200 florinų, o Fra Angelico už Vatikano Mikalojaus koplyčios tapymą kasmet gaudavo po 192 dukatus, išmokant atlygį kiekvieną mėnesį po 16 dukatų. Tai labai palengvindavo menininkų situaciją, nes neretai dažnam tekdavo gyventi iš savo santaupų, laukiant vienkartinės sumos išmokėjimo. Savotiška LKT stipendija.
Menininkų atlygiai nublanksta, jeigu mes juos palyginame su protinio darbo aukštuomene. Pavyzdžiui, florentietiškos senjorijos kanceliarijos vadovas gaudavo metinį 600 florinų atlygį, o universiteto profesoriai uždirbdavo nuo 800 iki 2000 florinų per metus. O štai, menininko studijos pameistrys turėdavo pasitenkinti kukliu metiniu 6–8 florinų atlygiu.
Aišku, lieka chaltūros. Populiariausia Lorenzo Ghiberti „chaltūra“ buvo gipsinis „Rojaus vartų“ skulptūrėlių fragmentų reprodukavimas. Neatsitiktinai pagal 1427 metų mokesčių deklaraciją Lorenzo Ghiberti pajamos atrodo gana solidžiai. Tai ir nuosavas namas Forencijoje, žemė užmiestyje, 714 florinų banko sąskaitoje, ir dar 185 užsakovų negražinti florinai. Štai jums sėkmė.
Tekstas #virginijuskincinaitis
Foto: Lorenzo Ghiberti. Šv. Mato skulptūra, 1419-1422/23
