Maloniai kviečiame Jus žiūrėti spektaklio „Pušis, kuri juokėsi“ premjeros transliaciją Šiaulių dailės galerijos paskyroje 2020 m. gruodžio 26 d. 18.00 val.
Spektaklio nuoroda youtubo kanale
https://youtu.be/GQ7fiK77B-k
https://youtu.be/GQ7fiK77B-k
Vienos dalies absurdo komedija.
Režisierius Paulius Ignatavičius.
Dailininkai: Antanas Dubra, Marina Paskevičienė, Vladas Suncovas.
Vaizdo projekcijų ir muzikos autorius: Ignas Juzokas.
Šviesų dailininkas: Evaldas Šmitkinas.
Vaidina: Arnoldas Augustaitis, Andrius Mockus, Eglė Špokaitė Dapšienė, Indrė Vėlyvytė.
Režisierius Paulius Ignatavičius.
Dailininkai: Antanas Dubra, Marina Paskevičienė, Vladas Suncovas.
Vaizdo projekcijų ir muzikos autorius: Ignas Juzokas.
Šviesų dailininkas: Evaldas Šmitkinas.
Vaidina: Arnoldas Augustaitis, Andrius Mockus, Eglė Špokaitė Dapšienė, Indrė Vėlyvytė.
„Pušis, kuri juokėsi“ gimė iš poreikio kalbėti apie savo kartos išgyvenimus 90 – aisiais, itin sudėtingu mūsų visuomenės virsmo laikotarpiu. Lietuvoje madinga kultūrinė ir politinė propaganda, kuri nušlifuoja praeities herojus ir skatina „švarų“, idėjinį patriotizmą, kurio esmė yra prisiminti tik tai, kas neva buvo „kilnu“ ir „dvasinga“ iškreipia istoriją ir žmogus yra verčiamas praeitį matyti per pseudo patriotinį filtrą.
Kęstutis Šapoka rašydamas apsakymų romaną „Pušis, kuri juokėsi“ ir norėjo parodyti tikrovę tokią, kokią jis išgyveno tuometiniame dešimto dešimtmečio Vilniuje. Kūrinyje nėra heroizmo, tai tiesiog kasdienybė – nei tragiška, nei juokinga, nei dramatiška. Juo labiau ‒ didaktiška (teigiama ar neigiama prasme). Kita vertus, kiekvienas skaitytojas ją supranta savaip ‒ suteikia savus niuansus. Tai jaunystės istorija, kurią kartais žmogus bijo priimti kaip savo esatį, nes ji per banali ir net nepretenduoja tapti identitetu. Juk dažnai mes norime būti kažkuo, kas yra ypatingiau už mus pačius.
Režisierius Paulius Ignatavičius vertina autoriaus pasirinktą tematiką ir stilistiką. Todėl ir spektaklis yra teatrinė versija pasaulyje madingos „autofiction“, kada autobiografiniai autoriaus patyrimai derinami su fikcija. Nesinori pamiršti devyniasdešimtųjų šaknų, įsiskverbusių į gyvenimą visa griaunančia alkoholio, tūsų, depresijos, mafijozų, marozų, „komunalkių“ tamsumos ir „Viršulų-Pašilų-Žirmūnų“ pilkumos jėga.
Galbūt dėl to, visų pirma spektaklis yra susitaikymas su savo istorija nesuteikiant jai perdėtų, banalių prasmių ar įžvalgų. Tai paprastų, kasdieninių patyrimų ir tikrovės stebėjimų perkėlimas į teatro sceną per impresijas, vaizdus, garsus ir asociacijas apie aną laikmetį, taip pat tuometinį Vilnių. Galbūt kažkas juoksis, kažkam bus atgrasu ar liūdna, o kažkas išeis iš salės išgirdęs besikeikiančius, girtus tėvus. O prasmė? Ją kartu su žinute susikurs pats žiūrovas. Spektaklis yra „Lietuvos liaudies teatro“ produkcija.
Kęstutis Šapoka rašydamas apsakymų romaną „Pušis, kuri juokėsi“ ir norėjo parodyti tikrovę tokią, kokią jis išgyveno tuometiniame dešimto dešimtmečio Vilniuje. Kūrinyje nėra heroizmo, tai tiesiog kasdienybė – nei tragiška, nei juokinga, nei dramatiška. Juo labiau ‒ didaktiška (teigiama ar neigiama prasme). Kita vertus, kiekvienas skaitytojas ją supranta savaip ‒ suteikia savus niuansus. Tai jaunystės istorija, kurią kartais žmogus bijo priimti kaip savo esatį, nes ji per banali ir net nepretenduoja tapti identitetu. Juk dažnai mes norime būti kažkuo, kas yra ypatingiau už mus pačius.
Režisierius Paulius Ignatavičius vertina autoriaus pasirinktą tematiką ir stilistiką. Todėl ir spektaklis yra teatrinė versija pasaulyje madingos „autofiction“, kada autobiografiniai autoriaus patyrimai derinami su fikcija. Nesinori pamiršti devyniasdešimtųjų šaknų, įsiskverbusių į gyvenimą visa griaunančia alkoholio, tūsų, depresijos, mafijozų, marozų, „komunalkių“ tamsumos ir „Viršulų-Pašilų-Žirmūnų“ pilkumos jėga.
Galbūt dėl to, visų pirma spektaklis yra susitaikymas su savo istorija nesuteikiant jai perdėtų, banalių prasmių ar įžvalgų. Tai paprastų, kasdieninių patyrimų ir tikrovės stebėjimų perkėlimas į teatro sceną per impresijas, vaizdus, garsus ir asociacijas apie aną laikmetį, taip pat tuometinį Vilnių. Galbūt kažkas juoksis, kažkam bus atgrasu ar liūdna, o kažkas išeis iš salės išgirdęs besikeikiančius, girtus tėvus. O prasmė? Ją kartu su žinute susikurs pats žiūrovas. Spektaklis yra „Lietuvos liaudies teatro“ produkcija.
Spektaklio partneris: Šiaulių dailės galerija
Spektaklį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
