_ _ _
_ _ _
_ _ _
Skaičių prasmė
Per metus Šiaulių miesto galerijoje atidaroma gausybė pačių įvairiausių parodų – personalinių, teminių, eksperimentinių, tradicinių. Vienos parodos labiau svarbios kaip socialiniai įvykiai, kitos įdomios kaip meniniai iššūkiai. Tai kultūriniai renginiai, kurie rikiuojasi į miesto gyvenimo istoriją, atspindi estetinius laikmečio skonius, visuomenės poreikius, bohemiškus ritualus. Todėl parodos reikšmingos visapusiškai, jos vienu metu aktyviai kuria mūsų gyvenimišką tikrovę ir yra nepamainomi miesto istorijos kaitos dokumentai.
Parodos – tai meno bendruomenės gyvenimas viešumoje – ne studijose ar savo mintyse, bet atvirai skelbiant savo vertybes, kūrėjo vietos supratimą, ieškant dialogo su miesto gyventojais.
Dabartinio karo akivaizdoje paaiškėja sena tiesa, kad kūrėjas agresijai priešinasi ne kilus karui, bet visą gyvenimą – jau pasirinkdamas menininko kelią jis renkasi kūrybą, o ne griovimą, žmogaus unikalumo, jo jausmų ir vaizduotės vertę, o ne brutalią jėgą ir mirtį. Todėl kultūrinis miesto gyvenimas, jo parodinės veiklos tradicijų tąsa yra savotiškas atsakas agresijai – ne tiek kūrinių turiniu, kiek pasirinkimu kurti.
Toks pasirinkimas nėra paprastas, jis lydimas ieškojimų ir abejonių, tačiau atsilygina atradimo džiaugsmu, tobulos formos blyksniu. Tai, kad mieste tokiu keliu pasukusių asmenybių yra nuolat, kad jos sudaro didelę bendruomenę, kad sugeba sugyventi ir veikti kartu, dar kartą paliudija jau 61 – oji šiauliečių kūrėjų paroda. Per ilgą šios tęstinės parodos istoriją keitėsi miestas ir kūrėjai, meno rūšys ir idėjos, santvarkos ir valiutos, gatvių pavadinimai ir pats miestas. Bet išliko vienas pastovus dalykas – kūrybos būtinybės suvokimas. Kuriant auga ir asmenybė, ji užaugina savo unikalų pasaulį ir perteikia jį savo kūriniais.
Tokių ryškių, iš karto atpažįstamų asmenybių miestas turėjo daug ir jos buvo šios parodos šviesuliai. Tai yra didžiausias šios parodos privalumas, jos išskirtinumas. Ji skleidžia gilią su šiuo renginiu susijusių asmenybių aurą, nebūtinai matomą, bet gerai jaučiamą. Šiandien tęstinumą garantuoja gimstantys nauji vardai ir ištikimi veteranai, jaunųjų premjeros ir miesto dėmesys Lietuvą ilgaamžiškumu stebinančiam įvykiui.
Kaip dažnai būna, jame gausu įvairovės, kontrastų ir siurprizų. Analitine meninės formos studija intriguoja Dainius Trumpis, struktūruoto potėpio virtuoziškumą demonstruoja Antanas Šeronas, skausmingą dabartį potėpiais reflektuoja Egidijus Godliauskas, erdviškai grafines meditacijas išplėtoja Bronius Rudys. Architektas Dalius Puzinas skulptūriškai modeliuoja ekologinės katastrofos nuojautas. Edita Sūdžiūtė pamato amžinybę arbatos puodelyje. Jauniausi medijų menininkai leidžiasi į galerijos požemius. Daug šiais metais meninės fotografijos kūrinių. Neatsitiktinai. Juk paroda jungia visus vizualaus meno kūrėjus. Todėl parodoje tarpusavyje netikėtus ryšius kuria video meno kūriniai su grafika, fotografija su skulptūra, tapyba su instaliacijomis, piešiniai su keramika.
Ekspoziciją praturtina ir menininkai iš Šiaulių regiono. Jausdami sentimentus buvusiam dailės fakultetui, jie į Šiaulių parodą sugrįžta kaip laukiami svečiai, kaip spalvingo miesto meninio gyvenimo liudininkai.
Tai paroda kaip socialinis įvykis, kaip kultūrinė tąsa ir bendruomenės ritualas.
Tokia šio įvykio idėja – po vienus metus trukusio personalinių parodų maratono susitikti bendrame pobūvyje, dalintis dėmesiu ir panirti į tradiciją. Poreikį tokiam buvimui įrodo jau kelias Šiaulių menininkų kartais sujungiantis 61 – rių metų skaičius.
Virginijus Kinčinaitis
