Apie teminę tapybos parodą „Laiminga pabaiga“.
ir tada ant lekiančio arklio palinkęs
ore vis trumpai krūpčiotum virš drebančios žemės,
o paskui atleistum pentinus, nes pentinų nėra,
o paskui numestum pavadį, nes pavadžio nėra,
ir vos matytum prieš save žemę
kaip plikai nušienautą dykrą,
jau be arklio kaklo ir be galvos.
Kafka
Gyvename laikais, kai pasaulis, rodos, jau seniai tapęs savo paties atvaizdu. Tai pačių sudėtingiausių imitacijos formų klestėjimo metas, kai simuliakras eina net pirmiau simuliakro. Imitacija pranoko save tiek, jog ėmė imituoti pati save.
Meno, o ypač vaizduojamojo, kontekste šis reiškinys pasirodo kaip niekad aktualus – jis atveria galimybę darsyk atsigręžti į mimetinę meno ir paties žmogaus prigimtį. Juk šia prasme meno kūrinys visuomet veikė kaip pati autentiškiausia ir įžūliausia falsifikacijos forma, kurios „nepanašumu“ į tikrovę besiskundžiantiems žiūrovams dar O. Wilde‘as siūlė veikiau skųstis pačios tikrovės nepanašumu į save. Tad kyla klausimas, galbūt šiandien autentiškai tapybai nebelieka nieko kito, kaip tik gryna mimezė – tapyba, kuri apsimeta pati savimi? Ir svarbiausia, daro tai nė kiek nemeluodama.
Šioje parodoje tapyba pasirodo kaip terpė, kuri demaskuoja ir išnaudoja visą savo senamadiškumą: savo lėtumą, tylą ir stingulį, savo dirbtinumą ir dekoratyvumą, savo plokštumą, savo dulkantį ir blunkantį paviršių – visa tai, kas šiandien ją paverčia galbūt net pačia nuožmiausia medija, įgyjančia galią neutralizuoti kitas medijas. Nuoširdžia simuliacija, kuri įsiskverbia į savo pačios materiją tokiu mastu, jog apnuogina tai, ko susimuliuoti jau tiesiog nebeįmanoma: laiko nuovargį, vaizdo bejėgiškumą, šviesos prievartą ir prasmės perteklių. Lėtą pabaigą (pasaulio? tapybos?), kuri čia pat, bet kuri niekada neateina.
Kiekvienas šios parodos dalyvių ieško būdų savaip išsirgti šias nesibaigiančias pabaigas nūdienos saulaukėjusių ir nomadiškų vaizdų teroro sąlygomis: pasitelkiant koloristinę anesteziją, euforišką, sentimentalią ar isterišką kičo estetiką, nuodingą, išdegintą ar išgremžtą šviesą, formos anemiškumą, neišsisklaidančius dūmus ar pasibaigusios šventės likučius. Visa tai, ką būtų galima pavadinti tam tikra „tapybine autofagija“ (autofagija medicinoje vadinamas įprastas ir naudingas ląstelės savęs virškinimo procesas) – skausmingas mutacijas, vykstančias pačios tapybos kūne, tačiau sykiu atveriančias naujos ikonografijos galimybes. Tai kelių kartų menininkų susitikimas, kurį vienija bendras siekis permąstyti tapybos negalias ir jų paribiuose atsiskleidžiantį metamorfinį potencialą. Tarkime, raketa, sustingusi pirmosiose savo pergalingo pakilimo sekundėse. Argi tai nelaimingos pabaigos pažadas?
Paroda skiriama Jono Jurciko atminimui.
Brigita Gelžinytė