Aleksandro Čekmeniovo paroda „Pamiršta žemė“

Tik pravėrus pandeminius vartus į meno erdvę, Šiaulių dailės galerija jau kovo 18 d. maloniai kviečia jus į vieno žymiausių Ukrainos šiuolaikinių fotografų Aleksandro Čekmeniovo parodą „Pamiršta žemė“ nuo kovo 18 d. iki kovo 27 d.

Aleksandro Čekmeniovo fotografijų paroda „Pamiršta žemė“

Šiaulių dailės galerijoje rengiama vieno iš žymiausių Ukrainos šiuolaikinės fotografijos atstovų Aleksandro Čekmeniovo (Alexander Chekmenev) paroda „Pamiršta žemė“ yra pastarųjų metų Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų bendradarbiavimo tąsa. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) bendras projektas pristato nedidelę A. Čekmeniovo darbų retrospektyvą. Parodos kuratorius Darius Vaičekauskas ir bendrakuratorius Sergiy Lebedynskyy sau kelia užduotį parodyti, kad autoriaus kūryba yra daugiau nei pokolonijinis „metraštis“. Joje aiškiai keliamas socialiai angažuotos dokumentikos esmės, fotografo ir žiūrovo atsakomybės klausimas. Čekmeniovas gimė Luhanske, Rytų Ukrainoje, šiuo metu gyvena ir kuria Kijeve. Fotografo karjerą pradėjęs nedidelėje savo gimtojo miesto fotostudijoje, laisvu nuo darbo metu fotografavo žmones gatvėse ir namuose, jo nuotraukose fiksuojama intymi ir unikali, ne visada viešai matoma posovietinio gyvenimo realybė, Donecko ir Luhansko apskričių Ukrainos rytuose gyvenimo realijos. Autorius daug fotografavo psichiatrijos ligoninėse, gatvėse fiksuodavo eismo įvykius, benamių gyvenimą, dažnai parodydamas posovietinio gyvenimo skurdą bei absurdą. Persikėlęs gyventi į Kijevą ir ėmęs dirbti fotožurnalistu, jis vis dar tęsia karo užklupto Donbaso regiono pertvarkos dokumentavimą.

Tačiau, pasak Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus atstovės, menotyrininkės Oleksandros Osadchos, „Čekmeniovas nesprendžia patosinės užduoties išsaugoti epochą. Priešingai, jį domina asmeninės, neanoniminės istorijos. Jos pateikiamos taip apčiuopiamai, kad rėkiančio užfiksuotų momentų marginalumo neįmanoma ignoruoti ir vertinti kaip duotybės. Su tuo kontrastuojantis fotografo natūralumas ir įprotis būti brutalumo ir skausmo terpėje kelia vidinį šiurpulį. <…>

XX a. pabaigos Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas, nuverčiantis komfortabilų „oraus skurdo“ įvaizdį. Čia tai, kas „pasauliui kvaila“ ir „silpna“, priešingai Biblijos citatai, nevirsta moralizavimo medžiaga. Nepatraukli gyvenimo stichija greičiau sukelia atgrasų ar anekdotinį efektą, visiškai nereikalaujantį užuojautos. Žiūrovas patenka į emocinių sūpynių situaciją, ypač prisiminus vienas ankstyviausių Aleksandro nuotraukų „Prolisok“ kavinėje – kultiniame taške, kur burdavosi Luhansko intelektualai ir banditai. Besišypsantis liesas berniokas trumpais šortais, impozantiškai laikantis rankoje cigaretę gulinčio ant žemės girto vyro fone, besistaipantys ar įsijautę šokantys žmonės, benamis prie iškabos „Biliardo salė“ – fotografo herojai yra tokie gyvi ir kupini vidinės laisvės, kad, regis, visai nereikalauja užuojautos“, – teigia O. Osadcha.

Parodoje eksponuojamos keturios Aleksandro Čekmeniovo darbų serijos: „Black&White“ (1992–1997); „Lelijos“ (1999); „Pasas“ (1995) ir „Deleted“ (2018–2019). Autorius Lietuvoje pristatomas pirmą kartą, didžiąją dalį fotografijų parodai suteikė projekto partneris – Charkovo fotografijos mokyklos muziejus.

_ _

Alexander Chekmenev photography exhibition “Forgotten Land”

The exhibition “Forgotten Land” by Alexander Chekmenev, one of the most famous representatives of contemporary photography in Ukraine, organized in Šiauliai Art Gallery, is a continuation of the cooperation between Lithuanian and Ukrainian photographers in recent years. The joint project of the Klaipėda branch of the Lithuanian Photographer’s Association and the Kharkiv School of Photography Museum (MOKSOP) presents a small retrospective of Alexander Chekmenev works. The curator of the exhibition Darius Vaičekauskas and co-curator Sergiy Lebedynskyy set themselves the task of showing that the author’s work is more than a post-colonial “yearbook”. It clearly raises the question of the essence of a socially engaged documentary, the responsibility of the photographer and the viewer.

Alexander Chekmenev was born in Luhansk, Eastern Ukraine, and currently lives and works in Kiev. Having started his career as a photographer in a small photo studio in his hometown, he photographed people on the streets and at home during his free time, capturing the intimate and unique reality of post-Soviet life in Donetsk and Luhansk counties in eastern Ukraine. The author took a lot of photographs in psychiatric hospitals, recorded traffic accidents on the streets, the lives of the homeless, often showing the poverty and absurdity of post-Soviet life. After moving to Kiev and working as a photojournalist, he continues to document the transformation of the war-torn Donbass region. However, according to a representative of the Museum of the Kharkov School of Photography, art critic Oleksandr Osadcha, “Chekmeniov does not solve the pathological task of preserving the era. On the contrary, he is interested in personal, non-anonymous stories. They are presented so tangible that the screaming marginality of the captured moments cannot be ignored and valued as a gift. Contrasting with this, the photographer’s naturalness and habit of being in an environment of brutality and pain causes an inner embarrassment. <…>

Alexander Chekmenev’s portraits are recognizable and cohesive due to an integral set of qualities: social themes, generous use of staged portraits, work with the context from a participant’s position rather than that of an observer. All these devices are grounded in the desire to connect and learn, and thus understand those who find themselves in the “blind zone” of representation, and whose presence next to us is nearly transparent. His projects are largely melancholy, as they are steeped in the perception of time’s quick passage and the difficulty in resisting oblivion. Yet the desire to preserve people/things/history is not dictated by a vague nostalgia: it is formed instead by a deep interest in others, an awareness of the significance of collective and individual memory, as well as a gift for what the French philosopher Jean-Luc Nancy referred to as “the experience of freedom” – a freedom shared with others.

The exhibition features four series of works by Alexander Chekmenov: Black & White (1992-1997); Lilies (1999); Passport (1995) and Deleted (2018–2019). The author is presented in Lithuania for the first time, most of the photographs for the exhibition were provided by the project partner – the Museum of Kharkov School of Photography.