Rugpjūčio 7 d., ketvirtadienį 17.30 val. atidaroma Dainiaus Trumpio paroda „Oda ir dulkės“
Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d.
Dainius Trumpis – tarpdisciplininio meno kūrėjas, kurio praktikoje jungiasi skulptūra, tapyba, instaliacija ir ready-made estetika. Jo kūryba grindžiama vizualinės atminties tyrinėjimu bei liminalių – tarpinių, perėjimo – būsenų analizėmis. Per medžiagų formą ir fizines savybes menininkas ieško psichologinio rezonanso ir gilesnių kultūrinių reikšmių.
Parodoje „Oda ir dulkės“ Trumpis atsitraukia nuo dekoratyvumo, dėmesį sutelkdamas į materijos grynumą, jos virsmą ir laikinumą. Ekspresija, eksperimentas ir net brutalus medžiagos apdorojimas tampa proceso dalimi, kurio metu užsimezga dialogas tarp menininko ir medžiagos. Ši sąveika atveria abipusės transformacijos galimybę, o kūriniuose įsitvirtina kūniškumo motyvas.
Skulptūrų formos, primenančios treniruoklius ar industrinius objektus, kalba apie kūno potencialą, fizinį augimą ir jo ribas. Tuo tarpu metalo suvirinimo siūlės, rūdys ar kitokios paviršiaus žymės tampa laiko pėdsakais – nepaslėptomis žaizdomis, liudijančiomis kūrinio patirtį. Šie ženklai įkūnija priešybių įtampą: augimą ir suirimą, rūpestį ir smurtą, tikėjimą ir netektį.
Trumpio kūryba pasižymi jautriu balansavimu tarp konstrukcijos ir destrukcijos. Ši paroda kviečia žiūrovą susimąstyti apie cikliškumą – kaip universalų būties dėsnį, atsiskleidžiantį tiek medžiagoje, tiek mūsų pačių patirtyse.
Dainius Trumpis is an interdisciplinary artist whose practice combines sculpture, painting, installation and ready-made aesthetics. His work is based on the exploration of visual memory and analyses of liminal – intermediate, transitional – states. Through the form and physical properties of materials, the artist searches for psychological resonance and deeper cultural meanings.
In the exhibition “Skin and Dust”, Trumpis steps back from decorativeness, focusing on the purity of matter, its transformation and transience. Expression, experiment and even brutal processing of the material become part of the process, during which a dialogue is established between the artist and the material. This interaction opens up the possibility of mutual transformation, and the motif of corporeality is established in the works.
The forms of the sculptures, reminiscent of exercise machines or industrial objects, speak of the body’s potential, physical growth and its limits. Meanwhile, metal welds, rust, and other surface marks become traces of time—unconcealed wounds that testify to the experience of the work. These marks embody the tension of opposites: growth and decay, care and violence, faith and loss.
Trump’s work is characterized by a sensitive balance between construction and destruction. This exhibition invites the viewer to reflect on cyclicality—as a universal law of being, revealed both in material and in our own experiences.
