2026 m. vasario 20 d. 17.00 val. atidaroma Dariaus Jaruševičiaus ir Inos Šilinos paroda „Polyrabbit.Duplicate“
Paroda veiks iki kovo 14 d.
Šiuolaikinės tapybos ir analoginės animacijos paroda „Figūralumas“
„Polyrabbit.Duplicate“ kūrėjų duetas – Darius Jaruševičius ir Ina Šilina – perleidžia
filmų ir tapybos autorystę animaciniam veikėjui, kuriančiam dokumentines istorijas įvairialypiais
tapybos pavidalais. Polyrabbit.Duplicate – tai ranka atliktos mokumentinės (fikcinės
dokumentikos) animacijos serialo „Polyrabbit.Duplicate“ herojus, kuriuo įkūnijamas šiuolaikinis
medijų vartotojas, išorinį pasaulį patiriantis ir suvokiantis iš ekranų. Daugiau nei prieš dešimtmetį
sukurtas personažas, anachronistinis savo forma, tapo analoginiu Jaruševičiaus ir Šilinos
sugeneruotu virtualiu tapybiniu tarpininku (agentu).
Remdamasis filosofo Jean-François Lyotard figūralumo sąvoka, atskiriančia juslišką,
neartikuliuojamą patirtį (figūralumo) nuo ženklų ir reprezentacijos sistemos (figūratyvumo),
Polyrabbit siekia reprezentacijos įveikos. Animacinio vaizdo projekcija ant rastų, išmestų kilimų
tampa modeliu, kuris vėliau lėtai, grubiai pertapomas. Šis procesas – tarp momentinės
skaitmeninės projekcijos ir tankaus fizinio tapymo akto – sukuria įtampą ir savitą „creepy“ (liet.
nejaukumo) estetiką. Bufonada ir naratyvų deformavimas išlaisvina afektą, kuris paverčia figūras
figūraliomis – veikiančiomis žiūrovą ne per supratimą, o per jutimus.
Polyrabbit.Duplicate siekia reprezentacijos įveikos figūratyvinėje tapyboje ir
animacijoje. Polyrabbit svarbus tapybos ir ironijos santykis, kurį jo autoriai įvardina creepy
(nejaukumą sukeliančiais =angl.) figūratyvizmu. Polyrabbit iliustruoja klišes, dirbtinai, grubiai
homogenizuodamas vienos svarbiausių, Greimo semiotikos sąvokos, reikšmės ansamblio
susidarymą. Bufonizuojant tiek mokumentinių serijų, tiek paveikslų naratyvumą, jų pasakojimų
struktūros patiria brutalų spaudimą. Per jėgą, grubiai, ekspresyviai suplokštintos figūrų reikšmės,
įtempia reikšmės ansamblio saitus. Homogenizuojamos figūrų reikšmės tampa creepy ir išlaisvina
afektą. Afektas figūras paverčia figūraliomis.
Tapyboje„Polyrabbit.Duplicate” veikia kaip singuliarus taškas, pasižymintis dideliu
kūno tankiu. Svarbi figūralumo sąlyga, katastrofa, Polyrabbit kūryboje suvokiama kaip
neprognozuojamas tapybos materijos bei tapybinio gesto poveikis figūratyviam vaizdiniui,
postuluotas filosofo Gilles Deleuze‘o „Jutimų logikoje“, Francis Bacon‘o kūrybos analizėje. Vienas
svarbiausių tapybos bei filosofijos uždavinių, anot filosofo – reprezentacijos įveika, kuri judina
kultūrą emancipacijos link. Tam, kad išsilaisvintų iš klišių, naratyvumo, ženkliškumo, tapytojas turi
siekti antrinės figūracijos, figūralumo įveikdamas figūratyvumą.
Francis Bacon‘as savo tapyboje suardo figūras naudodamas diagramas: atsitiktinius
gęstus, dėmes, štrichus, kas tapybos kūrinį priverčia susidurti su katastrofa. Anot Bacon‘o,
abstrakti tapyba neišbrenda iš katastrofos ir pavirsta pelke. Kad išbristų iš katastrofos tapytojas
turi išlaikyti figūratyvinę duotį, bet galiausiai pasiekti figūralumą.
Katastrofa Polyrabbit.Duplicate kūryboje įvyksta figūrativiam animacijos vaizdiniui
skaitmeninėje terpėje susiduriant su kilimų paviršiais, vėliau šią koliziją bandant perprasti
materialiai. Animacinio vaizdinio projekcija ant kilimo tampa nenukopijuojamu modeliu, kurį
siekiama „pertapyti", kopijuojant ant itin tankios medžiagos – kilimo.
