[English below]
Spalio 6 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Manto Daujoto tapybos paroda „Lygu/nelygu“.
Paroda veiks iki spalio 22 d.
Turiu neiškalbingą, bet didelę ir giliai įsišaknijusią pagarbą gamtai. Aukščiausios prabos grožis man yra platūs slėniai, upės ir miškai, todėl gamtos peizažų tapyti privengiu. Ten viskas ir taip sutverta tobulai, tad nesinori kišti rankų. Tapybiškai mane labiau domina žmonijos pėdsakai: įvairiausi pastatai, konstrukcijos, tiltai, takeliai, užtvankos, sienos ir langai, kuriuose užkoduotas infantilus ir begalinis žmogaus noras sulyginti paviršius – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Neaiškumai ir nelygumai mums kelia nerimą, bijome to, ko nežinome ir nesuprantame, nepaliaujamai bandome viską kategorizuoti ir sudėti į atitinkamus stalčiukus. Rodos, mes nesutverti gyventi šiame pasaulyje, tokiame, koks jis yra, o privalome pasistatyti saugos zonas iš stačių kampų ir lygių sienų.
Kiekvienas žmogaus pėdsakas – statinys – savyje laiko užkoduotą dalį mūsų kultūros, ambicijų ir intencijų. Tai ir yra mano meninio turinio šaltinis – buitis. Visa tai, ką žmogus sukaupia ar palieka po savęs, visa tai, kas mus neišvengiamai supa ir be ko mes sunkiai beišsiverčiame – visa tai man dažnai rodos kaip graudus, bet kupinas meninio potencialo, randas.
Mano prieiga prie kasdienių buitinių epizodų, tarsi galimybė menui atsirasti ten kur jis neprašytas ar nenumatytas. Savotiškas pėdsako perdirbimas į kažką naujo. Kas nors apleisto ar gyvuojančio vien pragmatine funkcija, ką dauguma kasdienybėje apeina, neatkreipdami dėmesio, atsiskleidžia visiškai naujai paprasčiausiai suradus ypatingą žiūrėjimo rakursą. Įrėminus vaizdą į keturias lygias kraštines, jis sulimpa į jaudinančią spalvų ir formų kompoziciją, tačiau tuo pačiu, tai tėra pastebėjimas to, kas jau įgyvendinta, kas jau esti. Pats pėdsakas ir yra menas, kaip ir mes patys esame gamtos padariniai ir jos pėdsakas.
Thursday, October 6, 6:00 p.m. The painting exhibition “Equal/uneven” by Mantos Daujotas opens in the Šiauliai art gallery.
The exhibition will be open until October 22.
I have an unspoken but great and deep-rooted respect for nature. The highest beauty for me is wide valleys, rivers and forests, so I am forced to paint natural landscapes. Everything there is already built perfectly, so you don’t want to put your hands in it. Pictorially, I am more interested in the traces of humanity: all kinds of buildings, structures, bridges, tracks, dams, walls and windows, which encode the infantile and infinite human desire to flatten surfaces – both physically and psychologically.
Ambiguities and irregularities make us anxious, we fear what we don’t know and don’t understand, we constantly try to categorize everything and put it in the appropriate drawers. It seems that we are not built to live in this world as it is, and must build safety zones out of right angles and smooth walls.
Every human trace – a structure – holds a coded part of our culture, ambitions and intentions. This is the source of my artistic content – the household. Everything that a person accumulates or leaves behind, everything that inevitably surrounds us and without which we hardly manage – all this often appears to me as a sad, but full of artistic potential, scar.
My access to everyday household episodes is like an opportunity for art to appear where it is not asked for or expected. A kind of recycling of the trace into something new. Something abandoned or living only in a pragmatic function, something that most people pass by without paying attention to, reveals itself in a completely new way simply by finding a special viewing angle. When the image is framed in four equal borders, it comes together in an exciting composition of colors and shapes, but at the same time, it is just an observation of what has already been realized, what you already are. The trace itself is art, just as we ourselves are the effects of nature and its trace.
