Iš Vilniaus į Šiaulius – keliaujanti „Lewben Art Foundation“ paroda „Homo absentia“ po atviru dangumi
Prieš didžiąsias metų šventes po atviru dangumi Vilniaus skveruose įsikūrusi ir miestiečius iki pat vasario vidurio džiuginusi „Lewben Art Foundation“ organizuota paroda „Homo absentia“ („Trūksta / nėra žmogaus“) persikėlė į pagrindinę Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštę. Paroda Šiauliuose surengta kartu su partneriais – Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Šiaulių dailės galerija ir Šiaulių miesto savivaldybe.
Gintaro Česonio kuruotoje jaunųjų Lietuvos fotografų Visvaldo Morkevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Indrės Urbonaitės, Pauliaus Petraičio ir Imanto Selenio parodoje „Homo absentia“ nagrinėjama visą pasaulį apėmusi pandemija, vienaip ar kitaip paveikusi ar dar paveiksianti žmonių tarpusavio ryšius. „Homo absentia“ klausiama, ko vertos uždarytų ar nelankomų muziejų kolekcijos, pasisavintos Marso teritorijos, nejaukiai ištuštėję šalti pasaulio miestai? Ar gatvėje sutikti žmonės, prisidengę kaukėmis, neprimena prieš apklausą sulaikytų ir tardymo izoliatoriuje tapatybę slepiančių piliečių? Ar galime skenuoti savo atmintį, suskaitmeninti gyvenimo kelionės patirtis, virtualizuoti santykius? Į šiuos klausimus atsakymų ieškoti galima, bet nebūtina juos rasti.
Vilniuje išskirtinio dėmesio sulaukusi paroda „antivirusines“ viešojo meno galimybes toliau tyrinėja Šiauliuose
„Paroda Vilniuje sulaukė didelio miestiečių susidomėjimo. Tikriausiai ji tapo viena instagramiškiausių „Lewben Art Foundation“ rengtų parodų – sulaukėme ypač daug pasidalijimų socialiniuose tinkluose. Visų pirma tam įtakos turėjo jaunų, bet jau žymių Lietuvos fotografų kūriniai, papildę per karantiną ištuštėjusio miesto urbanistinį peizažą, taip pat į Vilniaus gyventojų puikiai žinomus maršrutus įsiliejusios naujos architektūrinės formos ir, žinoma, besikeičiantys orai, vis kitaip įrėminę eksponuojamas fotografijas“, – pasakoja Ugnė Bužinskaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė.
Pasak iš Šiaulių kilusio „Lewben“ valdybos nario Justino Klimašausko, ši paroda, jai pasirinktas laikas ir vieta tarpusavyje labai dera ir kuria prasmę: „Paroda „Homo absentia“ – apie miestus be žmonių, laiką, kai gyvename sukaustyti suvaržymų. Tačiau pasirinkta vieta – Prisikėlimo aikštė – tarsi simbolizuoja šviesią ateitį. Šiauliai – labai besikeičiantis miestas, Prisikėlimo aikštė, kurioje dabar eksponuojama mūsų fondo paroda, sutvarkyta, galima sakyti, sugrąžinta miestiečiams. Tad mes kartu su „Lewben“ džiaugiamės galėdami prisidėti formuodami naujus miestiečių maršrutus ir į juos įtraukdami parodą „Homo absentia“. Galbūt tai taps gražia tradicija.“
Parodos perkėlimą į Šiaulius inicijavo menotyrininkas, kuratorius, Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas Virginijus Kinčinaitis. „Klaidžiodamas tamsių pandemijos šešėlių prislėgtais Vilniaus skverais, netikėtai atsidūriau šviesios elegancijos spinduliuose. Grakštaus dizaino konstrukcijose lūkuriavo paslaptingos Selenio, Morkevičiaus, Petraičio fotografijos. Vėliau atradau ir kitų menininkų skverus. Tačiau pirmas įspūdis buvo labai aiškus – štai menas, materialus ir šviečiantis, liečiamas ir tarpstantis kasdienėje aplinkoje. Tai ne instagramo akutė, o ambicinga architektoninė invazija. Pasipriešinimas susitaikymui. Kadangi Šiauliuose mes jau beveik visus metus tyrinėjame „antivirusines“ viešojo meno galimybes, rengiame performansų, skulptūrų intervencijas, pirma mintis buvo aiški: šią rafinuotai apipavidalintą, taikliai kontekstualią parodą būtina perkelti į pagrindinę Šiaulių aikštę. Buvau tikras, kad šiuolaikiškai švari aikštės architektūra, meistriškas parodos dizainas ir estetiškai švarūs, bet giliaminčiai kūriniai suskambės naujomis prasmėmis. Taip ir atsitiko. Šiauliečiai dabar turi viešojoje erdvėje puikiai integruotą fotomeno galeriją. Daugeliui šiauliečių tai toks pat malonus atradimas, kaip ir maniškis“, – apie parodą atsiliepia V. Kinčinaitis.
Pasak studijos „IMPLMNT architects“ ir šios parodos architekto Aurimo Syruso, urbanistinis sprendimas atliepia parodos kuratorinę mintį, kalbančią apie ryšius, santykius: „Kaip šiuo metu nutrūksta mūsų fizinis ryšys, taip ir paroda skaidoma į atskirus segmentus. Tačiau visus segmentus jungia menama gija – struktūros kryptys reaguoja į kito parodos segmento išdėstymą, taip kuriami sąlyginiai dialogai, nuorodos. Šiauliuose visas tris parodos dalis pritaikėme naudodamiesi ta pačia kuratorine mintimi, konceptualiai atsižvelgdami į aikštės rekonstrukcijos kertines ašis: iš visų trijų parodos dalių susijungiantis menamas trikampis simbolizuoja tris susijungiančias pagrindines ašis, kurias turėjo numatęs ir Prisikėlimo aikštės architektas. Tai Šiaulių katedra, numatomas paminklas laisvei ir pati Prisikėlimo aikštė.“
Šiauliai – ne paskutinė parodos stotelė
Pasak U. Bužinskaitės, parodą dovanoti miestams sumanyta norint juos papuošti ir šiuolaikiniu menu pradžiuginti pasivaikščioti išėjusius miestiečius tuo metu, kai muziejai, koncertų salės ir teatrai uždaryti.
Parodos kuratoriaus G. Česonio teigimu, „Homo absentia“ inspiravo „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje sukaupti fotografijos kūriniai: „Dalis jų eksponuojama ir šioje parodoje, bet pristatome ne tik fondo kolekciją – pamatysite ir pačių menininkų paskolintus darbus.“
Be to, U. Bužinskaitės teigimu, jau kalbamasi su savivaldybėmis apie galimybę šią parodą 2021 m. pristatyti ir kitų miestų gyventojams.
Parodos organizatorius – „Lewben Art Foundation“
Parodos kuratorius – Gintaras Česonis
Menininkai: Geistė M. Kinčinaitytė, Visvaldas Morkevičius, Paulius Petraitis, Imantas Selenis, Indrė Urbonaitė
Parodos architektūra – IMPLMNT architects
Parodos grafikos dizainerė – Ugnė Balčiūnaitė
Partneriai: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Šiaulių miesto savivaldybė
Rėmėjai: „Lewben“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Enercom Capital“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Lina ir Tomas Kučinskai
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Geistės M. Kinčinaitytės projekto „Tu priklausai man“ (2014–) idėja kilo stebint intensyvėjantį nežemiškų teritorijų kolonizavimą technologijomis ir vaizdais.
Projekte dėmesys sutelkiamas į tai, kaip per tarpplanetines mokslines misijas kaupiama vizualinė medžiaga formuoja antropocentrišką Marso realybę. NASA’os tyrimų projektai leidžia laisvai naudotis Marso paviršiumi keliaujančių robotų (rovers) kameromis padarytų nuotraukų archyvais ir suteikia unikalią galimybę kvestionuoti skaitmeninius vaizdus, atsirandančius tolimoje planetoje, kurios žmogus dar neturėjo progos pažinti tiesiogiai. Kombinuojant robotų užfiksuotus Marso peizažus ir autorės darytas fotografijas, kuriamas dialogas tarp skaitmeninio ir analoginio vaizdo, tarp vaizdų iš skirtingų realybių.
Pagrindinis projekto tikslas – analizuoti šių nežemiškų vaizdų įtaigumą priimant tolimą ir nepažintą kaip artimą ir atpažįstamą. Tai padeda atskleisti fotografijos svarbą savinantis ir okupuojant teritoriją, kūną ar planetą.
„Viešos paslaptys“ – tai miesto patirčių rinkinys. Patirties geografija apima tiek naktinio miesto gyvenimo sceną ir jos užkulisius, tiek asmenines erdves, kurios ir provokuoja, ir neretai padiktuoja specifinius veiksmus. Miestas yra terpė rastis situacijoms ir jose dalyvauti, o dalyvaujant keisti jo kontūrus – bent jau suvokiamus ir matomus.
Aplinka (miestas ir žmonės) fiksuojama savaip – intymiai, subjektyviai, minimaliai. Tai aštrūs potyriai, charizmatiški personažai, viešos istorijos ir privačios tiesos. Tačiau privatumas nėra pažeidžiamas, nes, tapdamas įvykių dalyviu ir liudininku, fotografas sutelkia dėmesį į turinio požiūriu iškalbingas detales.
Vaizdžiai situaciją nupasakojantys kadrai tampa individualiu fenomenologiniu tyrimu, sudarytu iš kultūros ir kasdienybės užkulisių, kurie, kuriant bendrą ir nesuklastotą miesto vaizdą, yra tiek pat vertingi ir būtini, kaip ir oficialus, fasadinis miesto veidas.
„Tylos“ projekto nuotraukos sudėtos į vientisą seriją, apimančią įvairiausias tarpusavyje nesusijusias autoriaus gyvenimo akimirkas, sukauptas per pastaruosius septynerius metus ir užfiksuotas skirtinguose pasaulio kraštuose.
Visi darbai dekontekstualizuoti – nepateikiama nei pasakojimo pradžia, nei pabaiga, nėra jokių identifikatorių, t. y. datų, vardų ar vietovardžių. Nuotraukas sieja tik nuotaika, juntama per tam tikrus stropiai sudėliotus vizualinius ryšius. Tad chaotiškoje Imanto Selenio atminties istorijoje pasakotojais tampa patys žiūrovai – būtent jie, vedami asmeninės patirties bei nuojautų, kuria ryšius tarp atskirų istorijos momentų.
Autorius šiuo projektu ieško dialogo su aplinka ir kviečia žiūrovus pasinerti į ambivalentišką atminties žaidimą, apmąstyti kolektyvinės atminties įtaką mūsų identitetui ir žmogaus polinkį chaotiškame pasaulyje kurti tvarką, viską suprasti ir paaiškinti.
Pauliaus Petraičio serija „Vyras su tamsiais plaukais ir saulėlydžio fone“ (2017–2020) tyrinėja mašininį matymą ir vizualaus atpažinimo programinę logiką. Per asmenines fotografijas žvelgiama į technologijos potencialą perbraižyti šiandienos socialinės elgsenos modelius.
Lengva ir poetiška projekto prieiga siūlo pažvelgti į embrioninę dabarties technologijos būklę. Darbų serijoje atskleidžiami žmogiškosios vizijos ir mašininio matymo neatitikimai, keliantys klausimą, kaip vaizdas skaitomas ir tampa atpažįstamas.
„Gėdos būsena“ analizuoja ypatingą nuotraukos ir jos vaidmens santykį. Iš įvairių medijų kanalų surinktas nuotraukų archyvas pateikia slėptis mėginančius įtariamuosius – gūždamiesi ir susiliedami su įvairiais daiktais, jie virsta keista figūra.
Ar slėpimasis yra kaltės pripažinimas? O gal atvirkščiai – nekaltumo prezumpcija? Ar pats šių nuotraukų egzistavimas patvirtina, kad pagrindinė jų funkcija – viešas žeminimas?
Mėginant rasti atsakymus, kiekviena figūra netenka bet kokio sąlyčio su kontekstą kuriančiomis detalėmis, paliekama tik išdidinta forma. Kiekviena šių formų yra ir galutinis identiteto slėpimo rezultatas, ir kartu mėginimas jį atskleisti.
