Laikas pralekia kaip vėjas
Vieno kūrinio paroda Šiaulių dailės galerijoje rengiama jau antrus metus. Pirmosios parodos pasisekimas ir jos dalyvių gausa paskatino tęsti šį projektą. Šių metų parodos pavadinimas „Vienas kūrinys Šiauliams“ susietas su Alma Mater miestu. Ir nieko čia keisto – visi parodos dalyviai yra baigę Universiteto Menų fakultetą arba dirbę jame, o ir miesto gimtadienis šiais metais sutampa su jubiliejine „Saulės“ mūšio data.
Ar Vieno kūrinio paroda, kurioje savo darbus rodo per penkiasdešimt tos pačios meno mokyklos dailininkų iš keturiolikos Lietuvos miestų, gali atskleisti mokyklos meninę raišką, stilistiką, problematiką, suformuoti siekius ar iššūkius jauniems kūrėjams?
Parodoje dalyvauja įvairių kartų menininkai – ryškesni ir mažiau žinomi, dirbantys skirtinga plastika ir raiška. Paroda įvairialypė, sukonstruota iš kartais visai nesuderinamų vaizdų. Tačiau, manyčiau, istorijos – tapytos, pieštos, lipdytos ir pačių menininkų pasakojamos – yra šio projekto jungiamoji grandis.
Kai kurie dailininkai, pirmieji atsiuntę darbus, atgaivino savo studijų metų prisiminimus. Jolanta Rudokienė fotografiškai pastele („Giliai viduje. 2016) „prikelia“ legendinių Antrųjų rūmų auditorijos sieną, kurios ištrupėjusiose vietose matosi dar iš švendrių padarytos šimtamečio tinko konstrukcijų detalių liekanos. Autorė prisimena: Šis darbas yra sukurtas specialiai šiam projektui, tai lyg sugrįžimas į studentiškus laikus, kada didžiąją laiko dalį praleisdavau Zubovų dvaro rūmuose, t. y. savo fakultete. Visa, kas mieliausia, kas jautriausia, kas verčia širdį virpėti, yra susieta su jaunyste ir tuo šauniausiu gyvenime laiku – studijų metais. Visa tai gyvena giliai manyje, o dalis manęs visiems laikams liko ten.
Girmantas Rudokas popierinio pynimo technika, dar šiek tiek paspalvindamas akvarele, atkūrė savo studentišką apdarą, kurį tikrai atpažins jo kurso draugai, o jo kolega iš Panevėžio Artūras Stančikas autoportretu atvirai klausia: Ir dabar esu toks, kaip ir anksčiau?
Jonas Želkauskas pasakoja: Esu grynas šiaulietis, čia gimęs, užaugęs ir baigęs Šiaulių universitetą (tuo metu institutą), po studijų nuklydęs į Mažeikius. Tapybos kūriniu jis primena niūrų ir monotonišką anų, sovietinių laikų urbanistinį peizažą („Pramoninis siluetas“. 1986).
Jau senokai asambliažus kuriantis Druskininkuose gyvenantis Andrius Mosiejus savo naujame kūrinyje tyrinėja seną nuotrauką, kurioje užfiksuotas keistas gana niūraus laikmečio momentas. Autorius pasakoja nuotraukos atsiradimo istoriją: 1951–53 metais „Elnio“ kombinate planavimo skyriuje dirbo mano tėvukas ir jo draugai – Juozas Jonaitis, Kornelijaus Platelio tėvas Jonas. Viduryje sėdi vyrukas, kurio pavardės neužfiksavau atminty. Kai mama dar buvo gyva, sakė, kad tai lyg kažkoks Paškevičius. O gal Gyčio Paškevičiaus (dainininko) tėvukas – ką čia dabar gali žinoti?.. Nuotrauka labai įdomi: sėdi trys vyrai prieš saulutę – gal pietų pertrauka, parūkymas. Už nugarų kažkoks agitacinis stendas. Gal Kornelijaus tėvas ir fotografavo? Šį vakarą renkamės pas Kornelijų atšvęsti jo gimtadienį (65), jis tos nuotraukos dar nėra matęs, tai ir sužinosiu kažką daugiau. Originalo foto mažesnė, bet ryškesnė. Su padidinimo stiklu perskaičiau: Laikas susimąstyti! Mackey skyrius įsipareigojo kovo mėn. gamybos planą įvykdyti 105%, įvykdė 67,3%. Siuvimo skyrius įsipareigojo kovo mėn. gamybos planą įvykdyti 120%, įvykdė 88,1%. Varkeli ir Bimšteinai, pradėkite dirbti!
Rokiškyje gyvenantis ir dirbantis Arūnas Augutis asambliažu „Verduliukų gatvės pamėklė“ vizualizuoja savo studentiškas klajones po traukinių stoties rajoną. Panašiai ir ukmergiškis Julius Zareckas jam būdinga ekspresionistine maniera miesto apylinkėse šalia Prūdelio tyrinėja vieną figūrą („Mauduolė „Prūdelyje“. 2015 ).
Rimvydas Daužvardis, kartais kuriantis vitražus, savo plastiką atranda lengvai dūžtančiame stikle: Prieš 30 metų atvykau iš Sėlių krašto. Vaikštinėju čia, Šiauliuose. Vaikštinėju ir mokausi, svajoju, kuriu, stebiu. Gyvenimo šukes dėlioju, o jos tai sulimpa, tai dar daugiau suskyla…
Benas Alejūnas tapo didelio formato garsių žmonių, dažnai lietuvių, portretus (pvz., Jono Meko portretas 2015 m. reprodukuotas savaitraštyje „Literatūra ir menas“). Parodoje eksponuojamas kūrinys – vienas iš penkių didelio formato darbų, skirtų lietuvybės paieškoms. Tapybos darbe „E(G)(R)ZILIS“ Benas bando vizualiai perteikti vienos emigrantų kartos, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusios iš Lietuvos, impresijas. Jo manymu, tautai tai buvo tam tikras kultūrinis ir intelektualinis šokas. O jeigu istorija būtų kitokia, kaip atrodytume šiandien? – klausia autorius.
Renata Murauskaitė, prieš kelerius metus baigusi studijas, plastmasėje raižo įvairius interjerus, spausdina estampus ir sentimentaliai atvirauja: Mano kasdienybė – miestas ir namai. Visa tai – sienos, grindys ir daiktai, besislapstantys juose. To užtenka, kad identifikuočiau savo buvimą, kuris šiuo metu yra labiausiai susijęs su Šiauliais.
Miesto laikrodis tebestovi, bet laikas pralekia kaip vėjas, nusinešdamas net gražiausias akimirkas ir sutiktus žmones, – poetiškai savo akvarelę („Pralekiantis laikas“, 2005) pristato Elma Šturmaitė iš Druskininkų.
Šiuo ratu pirmą kartą sukausi prieš 22 metus, 1994 metų vasarą. Tada man buvo septyneri metai. Kadangi pats moksleivio pažymėjimo dar neturėjau, tai tėtis pasiskolino iš bendradarbio šiauliečio sūnaus. Taigi, galėjau nemokamai suktis karuselėse! Tai buvo pirmieji iššūkiai Šiauliuose, – gražūs jauno menininko iš Joniškio Egidijaus Godliausko vaikystės ženklai, įstrigę tapyboje („Šiaulių „Velnio ratas“. 2016).
Prisiminimai… Kaip be jų!
Istorijos mus dažnai jungia ir skiria, gal todėl ir šių eilučių autorius pasiryžo parodoje pristatyti dar 1999 metais sukurtą tapybos darbą „Saulės“ mūšiui atminti. Grafikė Reda Uogintienė, prieš 16 metų save nutapiusi įsivaizduojamo „Kryžių kalno“ fone, taip pat atkūrinėja istorinius vaizdus, ir šį kartą tapyboje. Vitalija Kurtinaitienė ilgame ir sudėtingame keramikos junginyje iš glazūruotų žmogeliukų galvyčių ir kitų miniatiūrinių dekoracijų konstruoja savo terakotinius pasakojimus-žaidimus. Juk dailininkai taip ir žaidžia visą gyvenimą… O žaidimai gali būti ir labai sudėtingi.
Parodoje dalyvauja ir Vilniaus tapybos parodų grandai: Romanas Balinskas ir Ramūnas Grikevičius. Ramūnas tęsia savo gyvenimo žaidimų ar tyrimų liniją, vaizduodamas jam artimus žmones ar labai asmeniškas sentencijas. Romanas prie gimtojo miesto istorijos interpretacijų ryžosi prisidėti Katedros vaizdais.
Labai įdomūs ir parodą praturtinantys vilniečio Česlovo Polonskio, Gruzdžiuose dirbančios Vilmos Kundrotienės, Panevėžio dailininkų Vydmanto Mačiulio ir Eugenijaus Marcinkevičiaus, druskininkiečio Virginijaus Sutkaus tapyba, ekspresionistiniai jaunų Šiaulių grafikių Simonų – Bagdonaitės Gubinienės ir Šeputytės – grafiniai raižiniai ir daugelis kitų Menų fakulteto absolventų kūrinių.
Atskira parodoje fotografijos kolekcija. Savo darbus eksponuoja Regina Šulskytė, Paulius Karpas, Salomėja Jastrumskytė. Vienas iš fotografijų autorių – menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Aktualūs jo pamąstymai prieš parodą: Pastebėjau, kad pastaruoju metu į keliones nebeimu sunkaus veidrodinio fotoaparato. Vis dažniau jis lieka namuose. Fotografuoju su mobiliu telefonu. <…> Greičiau tai – vizualūs dienoraščiai, o ne meninės fotografijos. Tačiau labai nesinori pripažinti, kad mobilus telefonas negali būti savipakankama kūrybos priemonė. Todėl šiai parodai siūlau savo „instagramines“ fotografijas. Man rūpi šiems mažos rezoliucijos, ne fotoaparatu kurtiems vaizdams suteikti meniškumo renkantis siužetus, kompoziciją, eksperimentuojant su labai rezervuotais „instagramo“ efektais.
Neįprastus filmus šį kartą pristato video menininkai Justas Jurkevičius ir Virginijus Malčius. Justo filmas apie miesto valkatas, kurie tiesiog egzistuoja ir tiek. Menininkas jiems pripiešia kaukes ir sukuria iš jų būties siurrealistinę kompoziciją…
Virginijus Malčius animuoja tragiško įvykio metaforas: viename Lietuvos mieste – Kėdainiuose – tėvas nužudė ir sumetė savo vaikus į šulinį. Šiurpu, baisu… Menininkas dažnai kalba nepatogiomis temomis, kuria vaizdus ir taip į dialogą kviečia mus, žiūrovus. Kine ir animacijoje tai atskleisti galima labai įvairiai. Virginijaus ryžtą kurti aktualiomis temomis įvertins patys žiūrovai.
Manau, kai kurių dailininkų parodoje rodomi darbai yra pagrįsti saloninio meno vertybėmis. Ši situacija aktuali ne tik šalies regionų menui – kai pasigendama pastovios, vientisos vizualaus meno vystymo koncepcijos, galbūt ir specialios edukacijos, kai kurie menininkai tiesiog pasiduoda tam tikram vieno visuomenės sluoksnio skoniui ir tiek…
Paroda „Vienas kūrinys Šiauliams“, vasario 16 dieną atsidariusi Šiaulių dailės galerijoje, kuria Lietuvos istorijos įvykių metaforas, vaizdus, kelia klausimus, aktualius žiūrovams, menininkams ir Šiaulių miestui. Neabejoju, šis projektas turi ateitį.
Arūnas Uogintas
