Petro Rakštiko kūrybos paroda „Latifundai“

2022 10 sausio

2022 m. sausio 20 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) atidaroma Petro Rakštiko kūrybos paroda „Latifundai“.
ℹ Galimybių pasas privalomas. Registracija vykdoma renginio metu. Išankstinė registracija – telefonu (8 41) 524385 arba internetu: https://bit.ly/3JX1tST
▪ ▪ ▪
Paroda veiks iki 2022 m. vasario 5 d.
▪ ▪ ▪
„Latifundai – niekaip nepavadinami, nes žmonės jų nemato. Tiesa, vienas kitas retsykiais girdi. Dažniausiai psichiatrai, bet jie neprisipažįsta. Todėl latifundai ir neturi liaudyje paplitusio vardo. Pavidalas: energijos srautas. Pagal jo pobūdį galima spėti, kad yra du latifundų egzemplioriai, bet gali būti ir vienas. Gali būti ir nė vieno. Tasai srautas yra elipsės formos, energijos praradimo koeficientas – nulis.“ (Iš Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.)
„Gimiau 1956 metų gruodžio 18 dieną. Suvalgiau jubiliejinį tortą. Praeitame amžiuje drožiau medį. Didžioji dauguma šios parodos darbų sukurta 2021 metais. Dabar užsiimu piešiniais, tapyba, grafika, keramika, fotografija.
Esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Bandau laikytis planų, bet du mano augintiniai katinai uodegomis mojuoja ir murkia skirtingai. Klausau vieno – piešiu. Kitas rekomenduoja tapyti, bet ir lipdyti norisi. Norus sunku suvaldyti. Gali daug norėti, o bus kaip bus. Puolęs į balą sausas neliksi. Gaivinanti maudymosi procedūra sveika, bet dugne pasitaiko ir aštrių akmenukų. Baloje seną grimą nuplauti gali – gali ir save pamatyti. Iš dangaus krinta viskas: snaigės, lietus, vaisiai, mintys, sėkmės ir nesėkmės. Reikia tik pasilenkti ir pasiimti.
Vasarą stebėjau, kaip sraigė pusdienį lipo į stulpą. Užlipusi nieko nerado, iki vakaro kopė žemyn. Pasitaiko. Taip ir dirbančiam – nežinai, kuo kelias baigsis. Intuicija kalba tyliai. Jos klausydamas renku idėjas darbams. Mano darbai – intriguojantis kelias į paslapčių karalystę, liudijimas, pėdsakas, kryžiaus kelio būties ženklas. Daugelis mano išgalvotų figūrų personažų – belyčiai monstrai, apgyvendinti plokštumoje be dangaus, be žemės, be namų, be daiktų. Net kelnių jiems neužmoviau.
Mane domina netikėti, iš atsitiktinumų sulipdyti dariniai, keistumas, alogizmai, linijų rebusai. Nevengiu kvailiojimo. Taip randu kažką sau dar nematyta. Sniegas baltu uždengia žemę. Eini – lieka pėdsakai tamsūs. “ – Petras Rakštikas
▪ ▪ ▪

PETRAS RAŠKTIKAS: ŽAIDIMAS (SU) UŽMARŠTIMI

Neseniai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarėte grafikos darbų parodą, kuri papildyta tekstais, o Šiaulių dailės galerijoje pradės veikti kūrybos paroda, kurioje – keramika ir tapyba. Tapybą tarsi iš naujo atradote. Kaip pasirenkate, kokiai technikai ar raiškos formai tekti preferencijas?

Eini pasivaikščioti, mankštiniesi, kad neapkiaustum. Vaikščiodamas matai kelią, pakeles, tolumas. Kartais užpuola šuo, kartais lietus. Nevaikščiosi, neužpuls. Raiškos forma kaip voratinklis, kuris nusileidžia iš dangaus ant galvos. Tada zyzi, nervuojiesi, stengiesi išsilaisvinti. Kai pavyksta, žygiuoji toliau, kol palendi po kitu.

Atrodo, kuriate, rašote apie paprastus, nepastebimus, nesvarbius daiktus ir padarus, tarsi atsitiktinai pagautus akies. Ir tai atrodo labai sąmoningas pasirinkimas. Ar galėtumėte išskleisti savo pasaulėvoką?

Minkomas molis įgauna begalę atsitiktinių formų, kurios tarsi šnibžda, sufleruoja vaizduotei, rankos sūpuoja formą, kol suklinka naujagimis. Tada pasirašau, kad esu tėvas. Man nebepriimtina kartoti supančios aplinkos atvaizdų. Buvau mokytas dailės, dabar stengiuosi viską paneigti, užmiršti. Kuriu savo išgalvotas plastines formas. Manau, kad žmogaus paskirtis yra plėtoti, papildyti pradžių pradžioje sukurtą pasaulį. Kad ir mintimis.

Žuvis, žmogus, paukštis. Dažniau vyras. Rečiau moteris. Kartais – visi viename, nematomi, persidengiantys, žaidžiantys su žiūrinčiu. Kiek žaidimas prasmėmis, simboliais yra svarbus, kokiai diskusijai kviečiate žiūrintįjį (ir save kaip tokį).

Žaidimas – labai rimta veikla. Žaidžiant gimsta vaikai, čempionai, žvaigždės, atsiranda pinigai ir prapuola. Varžybos su savo baimėmis, su nepasitikėjimu, su priešininkais, su draugais. Turi begalę pasirinkimų, į kurią pusę bėgti. Nenuspėjami bandymai – laimėsi ar pralaimėsi. Kiekviena akimirka lemia rezultatą. Pavargęs užmiegi ir toliau žaidi sapnuose. Pasyvus varžybų žiūrovas geria alų ir bėgioja į tualetą. Tai irgi žaidimas. Viskam abejingas daro į kelnes ir su liūdesiu pro langą žiūri į kiemą, kuriame nieko nėra. Žaidimas – kova su nuoboduliu ir abejingumu. Žiūrovas irgi žaidėjas. Daug ką gali jis pamatyti, pajausti, net nieką. Visko pasitaiko.

_ _ _

Viso interviu nuo sausio 28 d. ieškokite savaitraščio „Etaplius“ kultūriniame priede „Kvadratas“.

▪ ▪ ▪

APIE AUTORIŲ
Petras Rakštikas (g. 1956) – poetas, prozininkas, tapytojas, grafikas, skulptorius. 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Nuo 1983 m. iki 2016 m. dirbo Šiaulių universiteto dėstytoju. Nuo 1996 m. docentas. Veiklos sritys: tapyba, grafika, skulptūra, keramika, fotografija, literatūra.
Surengė 40 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Išleido šešias knygas: „Letė: eilėraščiai“ (Šiaulių pedagoginis institutas, 1996), „Vėjas, lapas ir rakursas: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2005), „Genys kala tylą: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2007), „Pavenčių mailius: literatūrinės miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2016), „Musių dainos: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2016), „Nuobodulio sirenos“ (Šiaulių universitetas, 2020).
Skip to content