Balandžio 17 d. atidaroma Rimvydo Pupelio paroda „Mirtis šokdina mano laimę“.
Paroda veiks iki gegužės 10 d.
MIRTIS ŠOKDINA MANO LAIMĘ
Rimvydo Pupelio paroda „Mirtis šokdina mano laimę“ yra unikali meninė refleksija apie žmogaus egzistenciją, gyvenimo logiką ir mirties paslaptį. Ši serija, prasidėjusi nuo paveikslo „Septyni nykštukai myli vieną mirtį“, išryškina dailininko filosofinį suvokimą, jog gimimas ir mirtis – universalūs reiškiniai, kurių logika yra paprasta, tačiau emocinis kontekstas – gilus ir daugiaprasmis.
Parodos idėjų centre – dailininko vidinė kova su gyvenimo prasmės klausimais. Pupelis nekenčia gyvenimo, tačiau bijo mirties, o šis paradoksas verčia jį gilintis į egzistencines dilemmas. Kūryboje jis iškelia mintį, kad mirtis nėra religijos, bet literatūros forma – tai istorijos dalis, kaip pasakos, kurios paverčia gyvenimą suprantamesniu.
Paveikslų serija išsiskiria erdvės nebuvimu, kur spalva tampa forma, o vaizdai perteikia dailininko mintis kaip iliustracijas. Tačiau šiuose darbuose nėra griežtų taisyklių ar manifestų; kiekvienas paveikslas yra asmeninis autoriaus santykio su savo gyvenimu ir mirties suvokimu atspindys. Mirtis čia suvokiama ne kaip dramatiškas reiškinys, o kaip kasdienės buities detalė, lygi musės, uodo ar vabalų mirčiai.
Pupelis taip pat kelia filosofinį klausimą apie žmogaus galimybes – kodėl žmogus gali žudyti, tačiau negali skristi stovėdamas nuogas? Ši paradoksali mintis primena apie moralės ribas, žmonijos ribotumą ir abejotinus gebėjimus, kurie verčia susimąstyti apie gyvenimo vertę.
„Mirtis šokdina mano laimę“ – tai ne tik meninis ciklas, bet ir filosofinė provokacija. Pupelio paveikslai verčia žiūrovą susidurti su savo baimėmis, moraliniais paradoksais bei mirties kaip asmeninio ir visuomeninio reiškinio suvokimu. Parodos darbus jungia bendra mintis – žmogaus egzistencija yra daugiau nei fizinė forma; tai sąmonės ir emocijų kelionė, kurioje mirtis tampa ne tik pabaiga, bet ir naujų apmąstymų pradžia.
