#LAIKASMENUI Velykinė Kristaus prisikėlimo tema puikiai perteikta vaizduojamojo meno istorijoje. Daugeliui žinomas ir šis tapybos kūrinys. Garsųjį barokiškai kontrastingos ir dramatiškos tapybos šedevrą, Karavadžo paveikslą „Vakarienė Emause“ (1601) užsakė Romos aristokratas ir bankininkas Ciriaco Mattei. Vėliau jį perpirko kardinolas Spiciomas Borgeze.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie trečią dieną po nukryžiavimo įvykusį Kristus apsireiškimą dviems savo sekėjams. Du Kristaus mokiniai keliavo iš Jeruzalės į Emausą ir sutiko keistą nepažįstamajį. Šis pasiteiravo, kodėl jie tokie liūdni, mokiniai pasiguodė praradę savo mokytoją. Kristus pakviečia juos vakarienei ir papasakoja savo nukryžiavimo ir prisikėlimo istoriją. Kristus laužia duoną, vaišina pakeleivius bet tą pačią akimirką, kai jie atpažįsta mokytoją, jis pradingsta, tampa nematomu.
Du jo mokiniai vaizduojami kaip pagyvenę vyriškiai, vienas jų ant krūtinės prisisegęs kriauklę, piligrimo simbolį. Jo rankų mostas primena nukryžiuotą Kristų. Kairėje sėdintis mokinys nervingai kyla nuo savo krėslo ir savo judesiu demonstruoja nuostabą ir sutrikimą. Už jų stovintis tavernos šeimininkas tiesiog nustebęs, jis nesupranta, kas čia vyksta.
Kodėl šiame paveiksle Kristus toks keistas, be barzdos, putliais skruostais? Pagal Mato evangeliją jis pakeleiviams apsireiškė visai kitokiu, neatpažįstamu pavidalu. Balta staltiesė, duona ir vynas simbolizuoja altorių. Višta ir juodos vynuogės byloja mirtį, šviesios vynuogės – prisikėlimą. Granatas – Kristaus kančių ženklas, obuoliai simbolizuoja pirmapradę nuodėmę, kurią savo kančiomis išperka Kristus. Paveikslo natūralizmas, emocionalumas, brutalus kasdieniškumas pirmą kartą meno istorijoje sakralinę sceną pateikią kaip pakelės užeigos akimirką. Gyvenimas ir eucharistinė paslaptis susitinka tavernos užstalėje.
Iliustracijoje: Michelangelo Merisi da Caravaggio. „Vakarienė Emause“ (1601)
#LAIKASMENUI XVII a. neregėtai suklesti olandiškas natiurmortas. Šio meno virtuožiškumas pribloškia visko mačiusius meno žinovus. Olandų natiurmortus medžioja garsiausi didikai kolekcionieriai. Kuklus žanras pasiekia giliausių būties temų mastą, žavi akis hiperrealistiniu žiedų spindesiu ir turtingiausia spalvine ornamentuote. Bet kodėl Olandija? Kiekvieno save gerbiančio olando namuose tuomet buvo puoselėjamas gėlynas. Pakalnutės, neužmirštuolės, žibuoklės, gvazdikai, rožės, gladijolės, hiacintai, irisai, lelijos, bijūnai, alyvos, varpeliai, narcizai, krokai, primulės, nasturtos įvairių rūšių tulpės puošė ne tik paveikslus bet ir namus. Įpatingai išgarsėjo Harlemo gėlininkai. Šio miesto apylinkių dirvožemis buvo tinkamiausias gėlininkystei, būtent todėl Harlemas labai greitai išgarsėjo ne tik savo tulpių plantacijomis bet ir natiurmorto menininkais. Svarbiausia šioje žiedų puokštėje buvo iš Persijos atkeliavusi tulpė. Tulpių svogūnėliai sukėlė tikrą euforiją Olandijoje. Jų kainos rinkoje pasiekė neregėtas aukštumas. 1623 metais vienas populiariausių tulpių svogūnėlis kainavo 1 000 guldenų, vidutinio olando metinės pajamos tais laikais buvo tik 150 guldenų. Todėl dažniausiai centrinėje natiurmorto matome egzotišką tulpę. Tai nebuvo tik estetinio pasigėrėjimo objektas. Gėlės žavėjo mokslininkus, todėl jie užsakinėjo gėlių natiurmortus ne tik kaip gražius vaizdus, bet ir kaip natūralistinių, mokslinių stebėjimų, naujų žiedų rūšių išvedimo dokumentus.
Pasigrožėkite Nyderlandų natiurmortų virtozės Rachel Ruysch (1664 – 1750) paveikslu „Gėlės vazoje“ (1700). Tai gėlės, tačiau jose slypi bet kokia šio pasaulio reikšmė. Beje, dryžuotos tulpės menininkų kūryboje buvo labiausiai vertinamos ir brangiausios, tuomet dar nežinota, kad jos tiesiog yra pažeistos viruso. Virusas gali būti ir pelningas.
-
#LAIKASMENUI. Meno istorija gausi neįtikėtinų istorijų. Ne tik apie herojiškus menininkus vyrus bet ir apie talentingas ir labai protingas moteris. Viena jų, vokietė Maria Sibylla Merian (1647 -1717) sukūrė unikalų augalų ir vabzdžių pasaulį, kuris liko nepralenkiamu žingeidumo, kruopštumo ir rafinuoto estetizmo pavyzdžiu meno istorijoje. Dar daugiau, savo piešinių, akvarelių, graviūrų cikluose ji sujungė meno, botanikos, entomologijos sritis ir atvėrė tik jai būdingą amžino gamtos tapsmo dokumentaciją. Susižavėjusi augalų, vikšrų, drugelių tarpusavio metamorfozėmis ji pirmiausiai pasinėrė į tyrinėjimus savo darže, o vėliau iškeliavo net iki Surinamo Pietų Amerikoje. Rizikuodama gyvybe, namuose palikusi mirštantį vyrą ji ryžosi šiai piligrimystei vedina troškimo ištyrinėti ir nupiešti iki tol nematytą, turtingą egzotiškų augalų ir vabzdžių pasaulį. Po dviejų metų grįžusią biologę – menininkę Amsterdamas pasitiko jau iškėlęs miesto vėliavas. 1705 m. po sunkių išbandymų, nepritekliaus, ligų Maria savo lėšomis išleidžia kelionės atradimams skirtą albumą «Metamorphosis insectorum surinamensium» ir tampa įžymybe. Atkreipkite dėmesį į įpatingą menininkės piešinių grafiškumą, “dizaineriškumą”, iliustracijose paslėptus mistinius gamtos ciklus. Tikrai yra iš ko pasimokyti dabartiniams knygų iliustratoriams. Tuoj pievose prasidės vabzdžių šokiai. Eikite į pievas, ne copypeistinkite iš interneto. Maria piešė tik iš natūros ir savo pačios gamintais dažais – dažniausiai iš tų pačių vabzdžių.
Iliustracijos iš Marios Sibyllos Merian albumo ‘Metamorphosis Insectorum Surinamensium’ (1705).
#LAIKASMENUI. Kaip sakė Ekleziastas – viskas yra tuštybių tuštybė (vanitas vanitatum omnia vanitas). Kiekviena karantino diena šią mintį išryškina vis įtaigesniais niuansais. Todėl pats laikas menui apie laikinumą, o XVII a. Nyderlandų natiurmortas – būtent apie tai. Ypač Vanitas žanras. Garsaus Harlemo tapytojo Pieterio Claeszo (1597-1661) paveikslas „Vanitas. Natiurmortas su kaukole ir anties plunksna (1628)“ jau beldžiasi į namus. Kaukolė sutrupėjusiais dantimis, vos rūkstantis žibalinės lempos dagtis, apverstas bokalas, sustojęs laikrodis, dūlanti knyga ir džiūstanti plunksna simbolizuoja gyvenimo trapumą, malonumų bergždumą ir žinių beprasmiškumą. Nykimo jausmą stiprina tamsiai rudas, juosvai purvinas koloritas, blyški šviesa. Trūnijimo atmosfera lipdoma tamsiu, neutraliu fonu, blausiu, bejėgiu šviesos prisilietimu prie tyloje nugrimzdusių, vienas prie kito besišliejančių, bet jau vėstančių, kažkada triukšmingo ir viltingo gyvenimo simbolių. Skeptikas Erazmas Roterdamietis buvo tikras tokio meno ideologas – „oras kuriuo kvėpuojame, maistas, gėrimai ar badas ir troškulys, viskas yra mūsų mirties priežastys“, rašė jis savo traktate „ruošimasis mirčiai“.
-
Vis labiau miestas glaudžiasi prie gamtos, plečiasi užmiestyje, rikiuojasi privačių namų virtinėmis, tvorų eilėmis ir paliegusių dekoratyvinių medelių kupstais. Taip bandoma susigražinti gamtos ir miesto pusiausvyrą. Tačiau priemiesčių getuose nebėra nei miesto, tai gamtos. Tai melancholiškas pralaimėjusios miesto idėjos ir nepataisomai sudarkytos gamtos vaizdas.
Kaip tarp šių skirtingų erdvių turėtų elgtis šiuolaikinis miesto fotografas, ko jam tikėtis, ko laukti begalinėse prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelėse ar dangoraižių šešėliuose, apdujusių turistų sraute ar aptverto darželio prieigose? Patarčiau ieškoti paskališkos horror vacui, architektūriniame labirinte paslėptos tuštumos baimės. Žinoma, visa tai jau yra nepalvotuose Aleksandro Macijausko miesto biomasės srautų judėjimo tyrinėjimuose. Kažkas vaiduokliškai apokaliptinio slypi jo fotografijose. Neįtikėtino tragizmo persmelkta sovietinėje špižinėje šiukšlių dėžėje įsmukusio, nugara sieną remiančio vaikino figūra. Kompozicija verta bauginančios Francisco Goya “miegantis protas gimdo pabaisas”graviūros dramatizmo. Sapniško dienos košmaro įspūdį sustiprina praviras duris ramstančio, nei gyvą nei mirusį vaikino veidą žvilgsniu tyrinėjančio vaiko figūra. Kažkas beviltiškai nepataisomo smelkiasi iš šio apokaliptinio vaizdo. Urbanistinio gyvenimo nuovargis? Ne, tai kažkas daugiau, greičiau, minėtos tuštumos baimė ir žlungačios viltys su ja susidoroti. Merdėjantis tolimo žvaigždėto dangaus laukimas.
V. Kinčinaičio tekstas. Foto: Aleksandras Macijauskas. Šiaulių autobusų stotis. 1964 m.
