Rugpjūčio 7 d., ketvirtadienį 17.30 val. atidaroma šiaulietės menininkės Simonos Bagdonaitės – Gubinienės kūrybos paroda LOST IN CIRCUS (Pasiklydę cirke)
Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d.
LOST IN CIRCUS (Pasiklydę cirke)
Ši paroda – siurrealistinis klounų menagerijos pasaulis, kuriame groteskas, ironija ir poezija susilieja į vieną organišką karnavalą. Kiekvienas kūrinys – lyg atskira būtybė, išplėšta iš sapno, cirko ar mūsų pasąmonės labirintų.
Paroda kalba apie nepatogų grožį, apie klouno kaukę, kurią nešioja kiekvienas, net pats rimčiausias žmogus. Apie slaptą norą išsaugoti tą mažą absurdišką pasaulį savyje. Kai šypsena tampa tik grimą primenančiu refleksu, o juokas skamba tuščiai. Tai pasakojimas apie pasimetimą tarp vaidmens ir tikrovės, tarp spalvų triukšmo ir vidinės tylos.
Tai kelionė per klouno žvilgsnį, kurio pasaulyje cirkas nebepramoga, o būsenų labirintas. Čia šypsenos platėja įtartinai plačiai, o juokas aidi kaip tuštuma. Spalvos ryškios ir blizgios, tačiau jų prasmė slysta tarp ironijos, grotesko ir vidinių išgyvenimų.
Lost in Circus (Pasiklydę cirke) kviečia į deformuotą, sapnišką realybę, kurioje klounai, siamezės būtybės, deformuoti gyvūnai ir žmogaus kūno transformacijos susilieja į keistą cirko visatą. Groteskas tampa estetika, o ironija – jautria išpažintimi.
Kai kurie darbai, kaip Two-Headed Boy (Dvigalvis berniukas), Circus Siameses (Cirko siamo dvyniai) ar Elephantess (Drambliagalvė), tiesiogiai kalba apie dualumą, deformaciją ir tapatybės ribas. Man Baby Clown (Vyras-kūdikis klounas) supina infantilumą su grotesku, Strongman in Drag (Stipruolis su liemenėle) maišo galios, lyties ir vaidmens scenarijus. Sacred Clown (Šventasis klounas) byloja apie žmogaus prigimties paradoksus, apie šventumą, slypintį pašaipoje.
Parodos naratyve atsiveria žmogaus trapumas už kaukių, tyli gelmė, kuri lieka tada, kai nutrūksta muzika ir išsisklaido iliuzija. Personažo absurdas ir kasdienybės melancholija klausia, kiek mumyse lieka tikrumo, kai mokomės būti matomi. Per cirko metaforą regime save – kur ryškios spalvos slepia tylą, o priverstinė šypsena virsta tylia išpažintimi.
Tai pasiūlymas pažvelgti į savo vidinį cirką ir sutikti groteskišką klouną, kurį slapta nešiojamės kiekvienas.
LOST IN CIRCUS
This exhibition reveals a surreal menagerie of clowns where grotesque, irony, and poetry merge into an organic carnival. Each work is like a distinct creature, pulled from a dream, the circus, or the labyrinth of our subconscious.
It explores uncomfortable beauty and the clown’s mask that each of us wears, even the most serious among us. It speaks of the secret desire to preserve that small absurd world within. When a smile becomes just a grimacing reflex and laughter sounds hollow. A story of getting lost between role and reality, between the noise of colors and the quiet of the inner world.
This is a journey through the clown’s gaze, where the circus is no longer mere entertainment but a labyrinth of emotions. Smiles stretch unnaturally wide, laughter echoes like emptiness. Bright and glittering colors veil meanings that slide between irony, grotesque, and inner turmoil.
Lost in Circus invites us into a distorted, dreamlike reality where clowns, Siamese creatures, deformed animals, and bodily transformations form a bizarre circus universe. Here, the grotesque becomes an aesthetic, irony becomes a confession.
Some works – like Two-Headed Boy, Circus Siameses (Circus Siamese Twins), or Elephantess – directly reflect on duality, deformation, and the boundaries of identity. Man Baby Clown merges infantilism with the grotesque, Strongman in Drag challenges notions of power, gender, and performance. Sacred Clown reveals the paradoxes of human nature, showing sanctity hidden within mockery.
The narrative reveals human fragility beneath the mask, the quiet depth that remains when the music stops and the illusion dissolves. The absurdity of these figures intertwines with everyday melancholy, asking how much of ourselves remains authentic when we learn to be seen. Through the circus metaphor, we see ourselves — where vivid colors hide silence, and the forced smile becomes a quiet confession.
This is an invitation to look into your own inner circus and meet the grotesque clown we all secretly carry within.