ŠIUOLAIKINIO MENO IR MADOS FESTIVALIO „VIRUS’22“ PARODOS
Vido Poškaus piešinių ir tapybos paroda LINIJA 2
„Linija 2“ nėra tęstinis Vido Poškaus tapybos ir piešinių projektas. Arba galima atvirkščiai. „Linija 2“ yra tęstinis šių metų Vido Poškaus tapybos ir piešinių projektas. Galima tai vadinti net ir ne projektu, o meniniu tyrimu. Arba startuoliška platforma. Ar naratyvu, kurio dėmesio centre yra pats autorius. Tai tiesiog serija darbų, atsiradusių ne per vienerius ir ne per pora metų, rodančių juos sukūrusio žmogaus interesus, pomėgius, blevyzgas ir kitus nutikimus. Viskas konstruojama linijiniu principu (nors galimas ir ciklinis kontempliavimo būdas…). Bet kokiu atveju – išeities tašku, esmine sąlyga bei fundamentalia prielaida tarnauja paties V. Poškaus asmeninė nuomonė, paremta personaline patirtimi (ir šiokia tokia bendrojo išsilavinimo įtaka), kad realiame pasaulyje horizonto linija beveik neegzistuoja. Žinoma, toks teiginys galbūt nebūtų tikslus lygumų ar dykumų krašte, bet ten, iš kur kilęs, ir kur gyvena autorius (tarp Alytaus ir Nemuno) toks dalykas praktiškai neegzistuoja. Horizonto liniją nuo žiūrovo akių slepia kalva, miškas, žmogaus figūra, kultūrinė-istorinė patirtis, citata iš kokio nors svetimo meno kūrinio, senos nuotraukos ar realybe tampanti fikcija. Tad parodoje pristatomi tiesiog linijiniu principu išskleisti tapybos (dažniausiai akrilas ant popieriaus) darbai ar piešiniai. O visa kita – jau paties žiūrovo ir atsitiktinumo reikalas.
Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Skelbia dailės kritikos tekstus ir esė Lietuvos kultūrinėje spaudoje bei tinklaraščiuose. Knygų „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ ir „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ autorius. Veikia kaip meno kuratorius ir dailininkas. Šiuo metu dirba Vilniaus dailės akademijos muziejuje ir VDA parodų salėse „Titanikas“.
Teminė paroda “Graphism’ai”
Kviečiame jus į šmaikštų ir spalvingą vaizdų pasakojimą. Tai asmeninės istorijos, kurias jungia bendras cukruotas ir aštrus grafinių vaizdų naratyvas.Čia susitiksime ir su šiuolaikinėmis mitinėmis būtybėmis ir pro rakto skylutę pažvelgsime į baltą klozetą, nušviestą ryškios flomasterių šviesos. Už žaismingų ir gal net kiek infantilių spalvų slepiasi dramatiška jauno žmogaus būties ir buities kasdienybė, šiuolaikinės visuomenės pjūvis, kurios neatsiejama dalis esame ir mes. ?
Tradiciškai parodų aprašymuose žiūrovai kviečiami dialogui. Mes jus kviečiame ir pokalbiui ir ginčui ir diskusijai, neatsiribodami nuo savo darbų. Galime kartu ir patylėti ar pasėdėti ant grindų. Susitiksime Šiaulių dailės galerijoje! Šiuolaikinio meno ir mados festivalio VIRUS’22 atidarymo metu:https://www.facebook.com/
Sekite naujienas!
GRAPHIST’AI:
*Raminta Juozapavičiūtė, Maivyda
*Tekle Ula Puzauskaite, TU Art
*Živilė Žvėrūna, Zveruna
*Rokas Rox
*Jolita Puleikytė, Jolita ONline
* Arce Arce, RA RA RA
* Greta Alice, Greta Alice
Mindaugo Lukošaičio piešinių paroda „On line“
Šiuolaikiniame mene, o ir anksčiau, piešinys pieštuku dažnai laikomas ne pirmo vertingumo kūryba, dažnai atliekančia eskizo, pasibandymo funkciją. M. Lukošaitis parodė, jog gali būti ir kitaip. Piešinys gali būti savarankiškas, paveikus ir net ypatingesnis už kitas išraiškos priemones vien dėl to, kaip teigė menotyrininkas V. Kinčinaitis, kad yra „jautriausias menininko mąstymo organas“. Kad geriau suprastume šią mintį, verta pasinaudoti menotyrininko siūlymu ir įsivaizduoti muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Dabar jau nujaučiate, kiek daug prasmės gali tilpti posakyje „menininkas mąsto pieštuko galu“?
M. Lukošaičio darbai iš pažiūros atrodo kukliai – paprasto, neambicingo A4 formato. Tačiau pirmas įspūdis klaidina. Užtenka įsižiūrėti į keletą ir darosi aišku, jog piešėjas puikiai išmano žmogaus kūno ir judesio anatomiją, keletu tikslių štrichų geba pavaizduoti raumenų įtampą, ginklo svorį, kapo duobės keliamą šiurpulį ir žemės drėgmę. Anot autoriaus, čia yra ir elementaraus amatininkiškumo – jei išmanai logiką, pavyzdžiui, kaip anatomiškai susilenkia rankos raumenys, tuomet žinai, kokia bus rankos padėtis, kaip ji atrodys atlikdama vieną ar kitą veiksmą. Remdamasis tokia pačia amatininkiška logika tapė didysis Renesanso meistras Mikelandželas, su didžiuliu pasitenkinimu vaizduodamas personažus sudėtingai „išsukinėtomis“ pozomis.
M. Lukošaitis yra taip gerai įvaldęs anatomijos dėsningumus, kad jam nė nereikia pozuotojų – vaizdinių semiasi tiesiai iš galvos. Tačiau M. Lukošaičio piešinių nepavadintumei akademistiniais. Juose savitai susilieja socialinis realizmas, vadovėlinė iliustracija, komiksas, o kūrybos temas autorius dažniausiai intuityviai randa meno istorijos (ciklas Modernaus meno objektas, 2011) ar Lietuvos praeities refleksijoje.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
