Turbūt esate pastebėję pasitaikančias akimirkas, kai kasdienė įprasta patirtis tarsi persijungia, netikėtai pakinta. Tokie posūkiai dažnai aplanko tiesiog šiaip, staiga. Tik Op! – ir kažkas įvyksta. Visi tie – „kaip to anksčiau nemačiau“, „juk tai taip paprasta”, „ko tiek blaškiaus/nerimavau“, „kaip tai visgi lengva” ir begalė kitų „och“, „nejau“, „ooo“… Bet kokiu atveju, tai visad kokybinis lūžis. Lyg kas mestų akmenuką ežeran ir jo paviršius atgytų ar tiesiog spragteltų elektros jungiklį ir tamsą pakeistų šviesa.
Kaip ir kada tai įvyksta? Sunku atsakyti. Tie veiksniai, nulemiantys pokytį, dažnai tokie nežymūs, kasdieniai, regis, atsitiktiniai, sunkiai apčiuopiami, nenuspėjami. Akimirka, ir klausi savęs, ar tikrai tai patyriau. Faktas vienas – tai įvyksta ir vyksta nuolat.
Kartais, regis, tai sunku apčiuopti tik todėl, kad tai taip paprasta: įprasta, taip arti, šalia, jog net nesitiki, kad tai gali tapti postūmiu į tai, kas taip nepaprasta…
Kurdamas šią ekspoziciją, lyg per padidinamąjį stiklą stengiausi prisiartinti/patyrinėti šiuos spragtelėjimo momentus, pasitaikiusius mano gyvenime. Noriu pakviesti žiūrovą paklaidžioti šioje patirtyje ir palyginti, galbūt atpažinti ją savojoje. Ilgai ieškojau tam tinkamos formos. Visi eskizai, planeliai buvo lyg ir pernelyg gremėzdiški, grubūs, kol radau tai – savo „haiku“.
——-
Kad būtų aiškiau, apie kokius potyrius kalbu, dar norėčiau pasidalinti keliomis istorijomis. (…)
2017 m. kovo 11 d. 11.00, 11.20, 11.40, 12.00, 12.20, 12.40, 13.00 val.
Šiaulių dailės galerijoje – Už haiku tik tyla. Kviečiu apsilankyti.
Ugnius Ratnikas
