Kovo 4 d., penktadienį, 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Misère“.
Paroda veiks iki kovo 26 d.
APIE PARODĄ Misère reiškia apgailėtiną, menką. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Kadangi jie nesusiję su mūsų gyvenimo tikslais ir poreikiais, mes jų nepastebime. Todėl reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad aplinka pasirodytų tokia, kokia yra. Neiškreipta proto praktiškumo. Tuomet smulkmeniški dalykai, paribiuose dunksantys daiktai, užmiršti akligatviai ar tirpstanti sniego gniūžtė gali atsiverti keistu grožiu ar savipakankama ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiškas daiktų ir reiškinių gyvenimas.
Pastatai ir daiktai atgyja ir pradeda megzti keistus tarpusavio ryšius ir pasakoti negirdėtas istorijas. Tačiau tai pasakojimai apie žmones, jų gyvenimus, charakterius, skonį, amžių ir laikmetį. Nes mano tvora, katė palangėje ar skalbinio burė – biografijos fragmentas. Todėl mano fotografijose nėra žmonių, jie nebesvarbūs, už juos kalba numintas slenkstis. Juolab, kad žmonės dažnai neturi ką pasakyti. Iškalbingesni palikti, pastatyti, apleisti ar keistai pasimetę, nepatogiai susigrūdę daiktai. Savo fotografavimą sieju su stebinčiu vaikščiojimu.
Gilindamasis į aplinkos detales išvaduoju daiktus iš jų apleistumo ir nereikšmingumo ir leidžiu jiems švystelti tobula forma, siurrealistine nuotaika ar papasakoti tolimų gyvenimų istorijas. Šios parodos vaizdai susiję su mano klaidžiojimais Šiaulių kiemais, gatvėmis, priemiesčio dykromis, pakelėmis ir pagrioviais. Tai piešiama asmeninė vietos topografika – vientisas žingsnių, vaizdo ir minčių ritmas.
Fotografuoju tik mobiliu telefonu, todėl nesu fotografas. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Tikslas labai paprastas – pakviesti jus pakeliauti nepraktiško proto maršrutais. Ten daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra mano ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse. Kadangi esu menotyrininkas, kasdienybės banalybėje matau Renesanso ar postmodernizmo kūrinių atgarsius. Norisi šiuo tolimu prasmių gaudesiu pasidalinti. Nudailinti aplinkos paviršiai slepia skaudų tikrovės absurdą. Siekiu jį išlukštenti fiksuodamas blogai užmaskuotus netobulumo pėdsakus. Taip jam priešinuosi. Tai mano matymo būdas – griūvančios scenografijos stebėjimo būsena. Mane žavi instagraminių vaizdų netvarumo, judrumo ir momentiškumo terpėje sušvintantys amžinybės blyksniai. Siekiu sustabdyti virtualumo ryklėje prasmengantį pasaulį, derindamas klasikinės tapybos kompoziciją ir instagramo filtrą.
Virginijus Kinčinaitis
APIE AUTORIŲ Virginijus Kinčinaitis (g.1965) menotyrininkas, kuratorius, fotografas. 1999 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Nuolat aktyviai dalyvauja visuomeninėje, ekspertinėje ir taikomojoje menotyrinėje veikloje. Inicijavo ir įgyvendino dešimtis tarptautinių, respublikinių ir Šiaulių miesto kūrybinių-meninių projektų, dalyvavo daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių ir respublikinių meninių projektų, parodų ir meninių akcijų. Paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių. Išleido tris monografijas: „Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“; „Vizualinės kultūros kon/tekstai“; „Fotoregos pratimai“. Sudarė keletą leidinių. 2016 m. suteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.
