Medijų meno festivalis ENTER’20
2022 m. gegužės 27 d. – birželio 26 d.
Šiaulių dailės galerija
MEDIJŲ MENO FESTIVALIS „ENTER‘20“ KVIEČIA TYRINĖTI MEDIJUOTO MENO IR KARO KONTEKSTUS
Programa:
Gegužės 27 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)
Valentyno Odnoviuno parodos „Nuosekli fiksacija“, Alnio Staklės parodos „Lengva apokalipsė“ ir Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ atidarymai.
Jono Aničo metalo skulptūros „Saugotojas“ ir Mariaus Puskunigio instaliacijos „Stebėtojas“ pristatymas.
Vilniaus dailės akademijos studentų filmų programa „Paveikslo istorija“ (kuratorius Marius Žalneravičius).
Atidarymo acid/dub/techo atmosferą kurs Pijaus Charbtavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas.
Parodos veiks iki birželio 18 d.
Gegužės 27 d., penktadienį, 18.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140)
Visvaldo Morkevičiaus parodos „Tikiuosi susitikti save“ ir Elenos Kanarskaitės interaktyvios instaliacijos „Pasilikti veidrodyje“ atidarymas.
Parodos veiks iki birželio 26 d.
Gegužės 27 d., penktadienį, 20.00 val. Meno erdvė „S_IN“ (Aušros al. 41)
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų parodos „Privati optika“ ir Augustės Tomkutės projekto „Nowness“ pristatymas.
Gegužės 28 d., šeštadienį, 14.00 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)
Paskaitos ir diskusija „Menas medijuoto karo akivaizdoje“. Pranešimai: „Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo akivaizdoje“ – dr. Linara Dovydaitytė (VDU Menų fakultetas);
„Šiuolaikinis menas katastrofos apsuptyje“ – doktorantė Geistė Kinčinaitytė (Kembridžo universitetas).
Birželio 2 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Valstybinio Šiaulių dramos teatro mažojoje salėje (Tilžės g. 155)
Pianistės Martos Finkelštein ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės koncertas „White Keys Black Keys, Inside Out“.
Festivalio rėmėjai:
Šiaulių miesto savivaldybė
Lietuvos kultūros taryba
Partneriai:
Fotografijos muziejus
Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacija
Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus meno erdvė „S_IN“
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas
Valstybinis Šiaulių dramos teatras
Naujienų portalas „Etaplius“
Organizatorė – Šiaulių dailės galerija
Festivalio dizaino autorius – Marius Žalneravičius
Medijų perkainojimo metas
Globalų pandemijos siaubą labai greitai nustelbė totalinio karo nuojauta. Naujoje tikrovėje nebėra vietos stabilios realybės pojūčiui, joje įsisiautėja vaizdiniai. Vyksta įnirtingas, visus įtraukiantis informacinis mūšis. Sofose prie ekranų prirakinti medijuoto karo šauktiniai mutuoja į ekspertus, vojeristus, kanibalus, blogio estetus ir rezignuojančius melacholikus. Globalaus karo įkaitams nelengva rasti vietos individualiai meninei raiškai, juolab – medijų srityje. Visgi medijų meno festivalis ENTER šį iššūkį priima ir siūlo jums meninę distanciją, intelektualią refleksiją, paradoksalų, nevienamatį vaizdą.
Brutali prievarta, žmonių santykiuose gimstantis pragaras ir jo pėdsakai netiesmukiškai, bet įtaigiai prabyla kriminalistiškai preciziškoje Valentyno Odnoviuno parodoje „Nuosekli fiksacija“. Iš drono perspektyvos kosmologinę kalėjimo biopolitiką mums apnuogina topografinės Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ fotografijos. Vaizdų apokalipsę generuoja ne tik karai, bet ir vartotojiška visuomenė. Grėsmingais ornamentais tokių vaizdų srautą paverčia Alnis Staklė cikle „lengva apokalipsė“. Tai jau estetiškai nukenksminta vaizdų agresija.
Globalaus sekimo ir optikos sąsajas demonstruoja Mariaus Puskunigio monumentali „Visamatanti akis“. Matymo ir persekiojimo temą plėtoja festivaliui sukurta Jono Aničo „Saugotojo“ skulptūra.
Karo kultūrą, medijų, kūrybinio veiksmo ir prievartos ryšius savo pranešimuose festivalio metu tyrinėti pasiruošusios jaunos mokslininkės – Linara Dovydaitytė ir Geistė Kinčinaitytė. Labiau asociatyviai apie niekada nesibaigiančią savęs paieškų agoniją rafinuotais vaizdais prabils Visvaldas Morkevičius parodoje „Tikiuosi susitikti save“. Ego atspindžių alchemijos formules savo kūryboje sprendžia ir Elena Kanarskaitė. Karo kontekste šių menininkų kūryba primena klasikinę tiesą, jeigu per toli nuklysti narcistinių paieškų labirintais, viskas baigiasi katastrofa tiek sau, tiek kitiems.
Festivalis žada ir estetinę terapiją, be kurios kūrybinė savirefleksija neįmanoma. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Marius Žalneravičius siūlo gėrėtis jo studentų filmais, kuriuose šmaikščiai ir netikėtai animuojami klasikiniai paveikslai. Medijų meno studentų Pijaus Chraptavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas garsinę festivalio atidarymo atmosferą kurs jungdami nesutaikomus garsus į naujų potyrių galimybes. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai pateikia vizualias savo privačių erdvių interpretacijas, jie primins, kaip svarbu suvokti savo sielovaizdžių pagrindus. Augustės Tomkutės meninės idėjos pristatyme taip pat susidursime su kūniškumo kinetikos, privačios regos ir video meno sąveikų galimybėmis.
Dramatiškas, atviras netikėtumams pianistės Martos Finkelštein ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės koncertas užbaigia šio festivalio programą paprasta tiesa – muzika, menas negali išgelbėti pasaulio nuo karo, bet gali suteikti viltį po katastrofos. (Virginijus Kinčinaitis)
Plačiau apie festivalio Enter’20 programą:
Pijaus Chraptavičiaus ir Salvijaus Misevičiaus duetas
Valentyn Odnoviun paroda „Nuosekli fiksacija“
Fotomenininkas Valentyn Odnoviun pristato seriją projektų, paremtų skirtingais XX a. Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus. Šie projektai atspindi istorinius ir socialinius įvykius bei problemas, perteiktus abstrakčiais vaizdais, žadinančiais publikos vaizduotę siekiant išprovokuoti komunikaciją per interpretacijas bei konceptualų mąstymą. Autoriaus atliekamame tyrime pateikiamas aiškus pranešimas – nepaisant to, kad stebėjimo, kontrolės bei informacijos rinkimo priemonės persikėlė iš fizinio į skaitmeninį formatą, esmė iš principo nepasikeitė. Pagrindinis tikslas liko tas pats – absoliuti visuomenės fizinė bei proto kontrolė. Savo projektuose autorius nagrinėja santykį tarp vaizdo ir jo suvokimo, kuris yra svarbesnis už vaizdo atpažinimą. Meno kūriniuose atskleidžiamos ne tik žmogaus suvokimo ribos, bet ir riba, už kurios žmogaus veiksmų pasekmės susiduria su jos priežastingumu. Parodoje „Nuosekli fiksacija“ menininkas pristato keletą fotografijų ciklų. Projekte „Stebėjimas“ užfiksuotos buvusių politinių kalinių kamerų durų stebėjimo akutės, kurias menotyrininkė Agnė Narušytė interpretavo kaip „planetas“. Serijoje „Įrodymo architektūra“, naudojant šiuolaikinio meno formą, pasakojama apie buvusius KGB ir gestapo kalėjimus, koncentracijos bei karo belaisvių stovyklas Lietuvoje; serijoje „Horizontai“ – apie slaptas vietas Lenkijoje, kur buvo vykdomos mirties bausmės. Projektas „Atminties pėdsakai“, kuriame analoginė skaidrių projekcija sujungta su Julijaus Fučiko tekstu, pasakoja apie nežmonišką gestapo veiklą Berlyne; projektas „Procesas“ pristato nepanaudotą fotopopierių, kuris buvo skirtas kalinių fiksacijai ir rastas buvusio kalėjimo fotolaboratorijoje, o serija HKP-562 yra apie istorinių įvykių vietas, kurios šiuo metu naudojamos kaip gyvenamosios patalpos.
Valentyn Odnoviun (g. 1987) – Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis fotomenininkas. Vilniaus dailės akademijoje ir Europos humanitariniame universitete dėsto vizualųjį meną. Šiuo metu Lietuvos kultūros tyrimų institute rengia disertaciją apie Lietuvos fotografijos vietą pasauliniame kontekste.
Projekto „Stebėjimas“ fragmentas
Andriaus Repšio paroda „4 m² laisvės“
„Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A. Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas.
Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. <…> Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį. Dar daugiau, drono optika signalizuoja naujos etikos pradžią kare ir versle, kultūroje ir mene. Tačiau mes dar nežinome, kokia tai etika ir kokius pavidalus ji įgis. Kaip visada, tokioje situacijoje gelbsti menininkai. Jie tiria ir eksperimentuoja, siūlo futuristinius scenarijus, fantazuoja ir rizikuoja. Taip atveriami kitokie tikrovės išgyvenimo ir supratimo maršrutai. Jie plečia akiratį ir suteikia drąsos. Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis.“ (Virginijus Kinčinaitis)
Andriaus Repšio parodos „4 m² laisvės“ fragmentas
Alnio Staklės paroda „Lengva apokalipsė“
Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti ir suvokti darosi vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką – vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija. Mane domina kanonizuotų meninių, mokslinių ir publicistinių vaizdų likimas ir jų galimybės įkūnyti šiuolaikines prasmes. Koliažai remiasi mano sintaksinių vizualinės kalbos ryšių paieškomis įvairiais vizualinės kultūros laikotarpiais. Naudojau vaizdus iš atviro kodo muziejų, mokslo institucijų ir vaizdų bankų kolekcijų, kurių archyvai gali būti laikomi ikoniniais dabarties ir praeities liudijimais. Koliažuose panaudotos vaizdinėje komunikacijoje įtvirtintos idėjos ir techniniai kodai, peržengiantys amžių, medijų ir kultūrų ribas. Techninis koliažų atlikimas pagrįstas vaizdo post-apdorojimo programinės įrangos algoritmais, leidžiančiais aplenkti vaizdo vaizdavimo tikslumą ir preciziškumą. Taigi skaitmeninės papildomo apdorojimo technologinės savybės tampa koliažų prasmingo ir techninio kodo dalimi.
Alnio Staklės parodos „Lengva apokalipsė“ fragmentas
Visvaldo Morkevičiaus paroda „Tikiuosi susitikti save“
„Looking Forward to Meet Me (Tikiuos susitikti save)“ – vienas iš naujausių Visvaldo Morkevičiaus projektų. Su šia fotografijų serija, pirmą kartą pristatyta erdvinės instaliacijos formate, menininkas iš naujo perteikia klasikinį Narcizo mitą. Projekto pavadinimas sufleruoja momentą ateityje, susidūrimą su (dar nepažintu, neatrastu) pačiu savimi. Ateities perspektyva, nors ir apibrėžta, nėra absoliučiai užtikrinta, ji laikiškai nepastovi ir kintanti – lyg Narcizo atspindys vandens paviršiuje. Tokį sudrumsto atspindžio motyvą žiūrovas randa vienintelėje į projektą įtrauktoje autoportreto žanro fotografijoje, įrėmintoje už užtapyto stiklo ir matomoje tik fragmentiškai. Kiti serijos darbai taip pat suponuoja į portreto žanrą ir menininko savi-reprezentacijos temą, tam pasitelkiant simbolius ir vaizdines metaforas, įvairias istorines, menotyrines, mitologines ar psichologines asociacijas. Atvaizdo reprodukcijos klausimas taip pat keliamas jungiant aiškias, objektus dokumentuojančias fotografijas su abstrakčiais darbais. Projekto pristatoma temų, žanrų ir formatų kompozicija menininkas perteikia savo požiūrį į portreto fotografiją kaip sudėtingą, kruopščių pastangų reikalaujantį savo ir kito analizės procesą, nuolatinį bandymą suprasti ar perprasti tiek save, tiek fotografuojamą artimą.“ (Ignas Petronis)
Visvaldo Morkevičiaus parodos „Tikiuosi susitikti save“ fragmentas
Elenos Kanarskaitės („Jaunojo dizainerio prizo 2021ׅ“ laureatės) interaktyvios instaliacija „Pasilikti veidrodyje“
Šis projektas – tai mūsų vidinio pasaulio simbolinė reikšmė, kurį galima pasiekti per sapno būseną. Pasak Juri Lotman, „sapnas — tai semiotinis mūsų veidrodis“. Veidrodis priskiriamas vienai seniausių archetipų grupei ir išsiskiria savo misticizmu. Miego būsenoje praleidžiame trečdalį savo gyvenimo laiko. Smegenys tęsia funkcionavimą ir jose pradedami generuoti neapibrėžti vaizdiniai: fragmentai iš gyvenimo, įvairūs daiktai, simboliai, žmonės, akimirkos, kuriuose lengvai galime pasiklysti. Sapnuose ne vien slypi pasakiški ir idealizuoti vaizdai, o dažnai nugula mūsų potrauminiai ir negatyvūs prisiminimai, kurie kartais gali net bauginti, po tokių sapnų ryte pabudę džiaugiamės, jog tai tik sapnas. Projektas kviečia pasilikti mistiškame ir neapibrėžties pilname sapno pasaulyje, pasineriant į simuliaciją kuriančią būseną, kurioje vyrauja daugybė vizualių detalių ir elementų, neatitinkančių realybės normų arba esančių labai arti jos. Interaktyvi instaliacija yra priemonė, leidžianti žiūrovui panirti į tą būseną, pasitelkiant skirtingų medijų, tokių, kaip garsas, vaizdas, šviesa ir praturtinta realybė, sinergiją. (Elena Kanarskaitė)
Elenos Kanarskaitės interaktyvios instaliacijos „Pasilikti veidrodyje“ fragmentas
Jono Aničo metalo skulptūra „Saugotojas“
Mariaus Puskunigio instaliacija „Visamatanti akis“
„Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo akivaizdoje“ – dr. Linara Dovydaitytė
Linaros Dovydaitytės paskaita „Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo
akivaizdoje“ Rusijos karas prieš Ukrainą ne tik sugrąžino branduolinio karo grėsmes, bet ir parodė, kokia
pažeidžiama yra atominė pramonė, kaip galima manipuliuoti civilinėms reikmėms skirtais
branduoliniais objektais. Atomiškumas peržengia valstybių sienas, teritorinius karus ir gali
sukelti globalias pasekmes. Tai skatina dar kartą kritiškai permąstyti branduolinės
modernybės paveldą ir bandyti įsivaizduoti naują, kitokią ateitį. Paskaitoje bus kalbama apie
atominei tematikai skirtą meną, kuris jau seniai reflektuoja branduolinio mokslo ir
technologijų keliamus iššūkius. Kokius atomiškumo vaizdinius, pasakojimus ir jautrumus
kuria meninės praktikos? Kas yra būdinga kultūrinėms branduolinės pramonės
reprezentacijoms? Kaip menas galėtų paveikti atominės eros istorijos suvokimą ir ateities
įsivaizdavimą?
Paskaitą skaitys menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų
fakulteto dėstytoja. Tarptautinio projekto „Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo
bendruomenės, materialumai ir vietovės“ (https://nuspaces.eu/) tyrėja. Viena iš tinklapio
https://atominisvisaginas.lt kūrėjų. Tekstų apie branduolinę temą mene autorė: „Apie atominę
vaizduotę“ (https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2020-10-16/Apie-atomine-vaizduote) ir
„Branduolinė estetika: tarp išskirtinumo ir banalumo“ (https://artnews.lt/branduoline-estetika-
tarp-isskirtinumo-ir-banalumo-67213).
Emilija Škarnulytė, kadras iš videofilmo „Nepagrįstas archyvas“, 2020
Pranešimas „Šiuolaikinis menas katastrofos apsuptyje“ – doktorantė Geistė Kinčinaitytė (Kembridžo universitetas).
Šiame pranešime menininkė Geistė Kinčinaitytė pristatys savo kūrybą ir apžvelgs jaunųjų menininkų kartos kūrinius (Rachel Rose, Sondra Perry ir kt.), kuriuose per patyrimines tekstūras atsiskleidžia šiuolaikinės katastrofos priežastys bei siekiama nurodyti į alternatyvias ateitis.
Geistė Kinčinaitytė
white keys black keys inside out – Agnės Matulevičiūtės ir Martos Finkelštein projektas
white keys black keys inside out – tai dviejų kūrėjų Agnės Matulevičiūtės ir Martos Finkelštein bendras projektas, kuriame jos neria į skirtingos prigimties klavišinių instrumentų sąskambių paieškas.
Įkvėptos modernių klavišinių instrumentų meistrų – Nils Frahm, Chilly Gonzales, Hania Rani, Ryuichi Sakomoto, Nicolas Jaar atlikėjos sukūrė unikalų skambesio derinį lietuviškame kontekste, kuris pavasario pradžioje pasirodęs vinilinės plokštelės formate, jau spėjo sulaukti didelio melomanų dėmesio.
Programą sudaro keturios dalys: white keys (baltieji klavišai), black keys (juodieji klavišai), inside (viduje) bei outside (išorėje). Čia permąstomas ir išplėčiamas fortepijono rečitalio formatas, tarpdiscipliniškai žvelgiama į fortepijoną kaip objektą (ar net scenografijos elementą). Laiku keliaujama nuo grand piano akustinio garso iki 80 – aisiais dvelkiančių sintezatorių garsų, suaktualizuotų ir re-interpretuotų nūdienos kontekste.
Agnès M ir Marta F (atlikimas, kompozicija)
Justas Bø (šviesų dalininkas)
Ignas Juzokas (garso režisierius)
Agnė Matulevičiūtė ir Marta Finkelštein. Foto: Elenos Krukonytės
