Rugsėjo 29 d., penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Eglės Gineitytės tapybos paroda „Mokytojas ant akmens“. Paroda veiks iki spalio 29 d.

AUTORĖ

Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo, tarsi, atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?
Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti išgirstu filosofės sakinį: „…Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“.

Viskas iš to paties
Viskas apie tą patį
Savos mintys, svetimi žodžiai
Susižavėjimas
Tobulas tamsėjimas paukščio plunksnoje
Kraplako tamsėjimas džiūstančiame vijoklyje
Žalias virsta raudonu – susijungimas
Pasikartojimas sidabru
Ir noras pakartoti auksu

Aš jau pradėjau taip daug apie tai galvodama. Tapybos klausimai lieka neatsakomi.

SPALVOTI EGLĖS GINEITYTĖS TOLIAI

Eglės Gineitytės (g. 1968) paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma. Anot menininkės, jai svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius.

Gamtovaizdžius ji stebi kontempliatyviai natūroje, įsiklausydama į savo pačios emocines būsenas, o tik vėliau dirbtuvėje iš patirtų regimųjų ir emocionalių įspūdžių ji kuria abstrakčius paveikslus.

Pastaraisiais metais tik retsykiais, kaip ankstesniuose Gineitytės paveiksluose, gamtoje dar išnyra žmonių ar jų veiklą liudijančių daiktų siluetai. Visi stebintys panoramas personažai pasisukę į žiūrovą nugara. Toks ontologinis žmogaus susiliejimo su pirmaprade gamta motyvas, pradėtas puoselėti vokiečių romantizmo tapytojo Casparo Davido Friedricho, buvo pasitelkiamas ir kitų tapytojų. Gineitytės paveikslas „Du žmonės“ (2021) nutapytas pagal to paties pavadinimo Edvardo Muncho paveikslą, kuriame pakrantėje stebėdami jūrą sustingsta vienas nuo kito nutolę vyras ir moteris. Gineitytė šiems tradiciją turintiems motyvams suteikia šiuolaikišką ir labai asmenišką interpretaciją. Paveikslo „Paskutinis sniegas“ (2022) paslaptingo juodai apsirengusio vyro, kaip ir muzikanto, dėvinčio tradicinį škotišką kiltą paveiksle „Dūdmaišininkas“, figūros vaizduojamos plokščiai – kaip karpiniai iš popieriaus. Pirmoji figūra priglunda prie apsnigto lauko, tarsi ant jo akinančio baltumo pusnių užkritęs grėsmingas šešėlis, antroji figūra persilieja su fono augmenijos spalvomis, kone susitapatindama su aplinka. Visoms scenoms gamtoje Gineitytė suteikia efemerišką pavidalą. O iš daugumos paskutinių gamtovaizdžių žmonės ir net jų pėdsakai visiškai išnyksta.
Didelėje drobėje „Lietuvoje –1+1“ (2023) vienintelėje dar liko užuomina į būsto konstrukciją, bet pagrindinis dėmesys sutelktas į pro langą matomą pilką dangų, kurį padengia lietaus lašelių ornamentas. Peleninė šviesa sukuria atslenkančios prietemos, melancholiškos ramybės nuotaiką.
Ramybės pojūtį kitose didelėse ir mažesnėse drobėse „Pakrantė“, „Alyvmedžių šviesa“, „Baltoji naktis“, „Pražydusi krauju“ (2022), „Miglota paslaptis“, „Du formatai“, „Ir šviesa be perstojo sklido“ (2023) pakeičia dramatiškesnės nuotaikos, svyruojančios tarp džiaugsmo, susižavėjimo, liūdesio ir grėsmės nuojautos. Pagrindinės jausmų reiškėjos – šviesa pulsuojančios spalvos. Kaip reta kuris šių dienų tapytojas ar tapytoja, Gineitytė apdovanota spalvos pojūčiu ir naudojasi spalvų gama, neįtikėtinai turtinga deriniais ir toniniais niuansais.
Anglies juoda, giliai tamsi ar safyro mėlyna, sodri ir šviesi žalios, pelenų pilka susiduria su kraujo ar koralų raudona, purpuru, violetinėm, skirtingo sodrumo geltonom ir akinančia balta. Didelės spalvinės plokštumos perbraukiamos storesnių ir plonesnių spalvų linijų ar brūkšnių. Impulsyvumas čia visada suderinamas su kompozicijos lygsvara, statiškais elementais.
Visuose Gineitytės gamtovaizdžiuose, net ir labai stipriai suabstraktintuose, svarbus vaidmuo tenka horizonto linijai. Pastarosios žymėjimas buvo svarbus jau jos mokytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno peizažuose, kuriam buvo labai svarbu perteikti sunkiai apčiuopiamą peizažo lietuviškumą su ypatingu šviesos nutviekstų žalumos ir dangaus deriniu. Plačiais, spontaniškais potėpiais tapomos pievos, laukai, upė ir dangus, kuriuos skirianti horizonto linija dinamiškai vingiuoja. Erdvė skleidžiama ne į gylį, bet į platumas.
Kitaip nei jos mokytojas, Gineitytė savo suabstraktintuose peizažuose neieško būdų perteikti konkrečiai vietovei būdingų motyvų, spalvinių santykių ir topografijos. Tačiau žemę nuo dangaus jos paveiksluose taip pat skiria horizonto linija, tik jau tapytojos išvedama kaip tiesės brūkšnys. Ir būtent tik šios linijos dėka Gineitytės abstrakcijose išsaugomos asociacijos su gamtos vaizdais. Erdvė čia skleidžiama visomis kryptimis tolygiai kaip begalinės visatos vaizdinys. Tokio tolių atvaizdavimo sąlygiškumą menininkė išryškina įvesdama drobės kraštuose nutapytą apvadą kaip užuominą į paveikslo rėmą.
Gineitytės redukuotuose ir abstrakčiuose paveiksluose svarbi išlieka taip pat jutiminė drobės, dažo ir paties tapymo proceso išraiška. Čia dominuoja visai jos tapybai būdingas plonas, kone transparentiškas dažų dengimo sluoksnis, bet tuo pačiu vis daugiau dėmesio skiriama glotnių ir šiurkščių, blizgių ir matinių paviršių kaitai. Net ir pačios didžiausios drobės apribojamos pačios tapytojos kūno dydžio ir sudėjimo matmenų. Į aukštį paveikslai nesiekia daugiau nei tapytojos ūgis, o į plotį – daugiau nei jos išskėstos rankos. Tapytoja pati kone fiziškai įsispraudžia ir pasineria į savo drobėse vaizduojamą tolių tuštumą. Žiūrovui belieka pasekti ja pasitelkus savąją vaizduotę.

Parodos kuratorė ir teksto autorė – dr. Raminta Jurėnaitė.



Friday, September 29, 5 p.m. Eglė Gineitytė’s painting exhibition “Teacher on a Stone” opens in the Šiauliai Art Gallery. The exhibition will be open until October 21.

AUTHOR

The smell of oil paints and turpentine ushers me into a new field of experiment. My first assignment to the children is gradation in Light or in Darkness. This is where I start – painterly experiments lure me into different directions. Any field of paint tends to turn into a landscape – yet, it seems like I have already parted my ways with it. Is it a graft of my teacher, something inherent in me, or an escape to an idealized realm?
Things take an unpredictable course and lead to something concealed, what needs to be discovered and revealed on the surface of canvas. Something still remains in my imagination, so that it retains its mysterious sphericity or descends, like a dream, into grey thickness. In order to characterize a painting without an image (a void), I borrow a phrase by a woman philosopher: ‘… The man has distanced himself from everything and finally disappeared. Only the light went on and on….’

Everything from the same source
Everything of the same things
My thoughts, strange words
Fascination
Perfect darkening in a bird’s feather
Darkening of madder lake in a creeper that’s dying
Green turns red – merging together
Repetition in silver
A wish to repeat it in gold

I have already started it by thinking of it so much. Questions of painting know no answers.

COLOURFUL EXPANSES BY EGLĖ GINEITYTĖ

The paintings by Eglė Gineitytė (b. 1968) open up swathes of sky and lagoons, sandplains and meadows, forests, olive groves and snowfields. In her canvases, natural landscapes, immersed in fog and rain, illuminated by a midday or setting sun, are transformed into transparent, or thick voids. According to the artist, she seeks visual rendition of primordial nature.
These abstract paintings are born in her studio from the visual and emotional impressions the artist brings from her contemplative observation of nature and her own emotional states stirred by it.
The natural settings in the paintings of the past few years only occasionally feature silhouettes of people or objects testifying to their previous activities. This connects Gineitytė’s recent work to her earlier art. All the characters observing the panoramas have their backs turned to the viewer. This ontological motif of man’s fusion with primordial nature, originally developed by the German Romantic painter Caspar David Friedrich, has been explored by other painters, too. Gineitytė’s Two People (2021) is based on a painting, of the same title, by Edvard Munch, showing man and a woman, far apart from each other frozen on the shore while watching the sea. Gineitytė’s take on these traditional motifs is contemporary and greatly personal. In the painting Last Snow (2022), the figures of a mysterious man dressed in black, just as that of a musician wearing a traditional Scottish kilt in The Bagpiper, are depicted flatly like paper cut-outs. The first figure clings to the snow-covered field as if an ominous shadow falling on its dazzling whiteness, while the second blends into the colours of the background vegetation nearly melding into surroundings. Gineitytė gives an ephemeral character to all the scenes in nature. In most of her recent landscapes, people and even their traces disappear altogether.
Her large canvas In Lithuania –1+1 (2023), includes just a hint of a housing structure, while the main focus is on the grey sky opening through the window pane, covered in a pattern of raindrops. The ashen light creates a mood of gathering dusk, a melancholic calm.
The sense of tranquillity is replaced by a more dramatic mood, oscillating between joy, admiration, sadness and a sense of menace, in her other large and smaller canvases, Shore, The Light of Olive Trees, White Night, Blooms of Blood (2022), Misty Mystery, Two Formats, as well as And the Light Went On and On (2023) being examples. The emotion is communicated mainly by the colours pulsating with light. Gineitytė is blessed with a sense of colour and command of an incredibly rich palette of hue combinations and tonal nuances, rare among contemporary painters.
Coal black, deep dark or sapphire blue, intense and light green, ash grey clash with blood or coral reds, purple, violets, yellows of varying saturation, and with the dazzling colour white. Large planes of colour are punctuated by thicker and thinner lines or dashes of colour. The impulsive in the paintings is always harnessed by compositional balance and static elements.
In all of Gineitytė’s landscapes, even the most abstracted ones, the horizon line also plays a role of importance. This dividing line emerges as an important means in the landscapes by her teacher Ričardas Povilas Vaitiekūnas, in his effort to evoke that elusive Lithuanian quality of the landscape, characterised by special tonal relationships of light-infused greens and the sky. Meadows, fields, rivers and the sky, rendered in broad, spontaneous brushstrokes, in his paintings are separated by the dynamically meandering horizon line. Space is not spread out into depth, but into expanses.
Unlike her teacher, Gineitytė does not look for ways to convey site-specific motifs, colour relationships and topography in her abstracted landscapes. However, there is also a horizon line separating land from sky, only drawn in a straight line. And it is only thanks to this line that her abstractions preserve their associations with views of nature. Space here spreads out evenly in all directions as an image of an infinite universe. The artist emphasises the relativity of this representation of remote distances by introducing a border painted on the edges of the canvas as a reference to the picture frame.
In Gineitytė’s reductive and abstract paintings, the sensual expression of the canvas, paint and the process of painting itself remains important. The thin, almost transparent layer of paint coating, characteristic of all her paintings, dominates here, but at the same time, she pays more and more attention to the alternation of smooth and rough, glossy and matt surfaces. Even the largest canvases are limited by the dimensions of the painter’s own body size and build. The height of the paintings is no more than the height of the painter and the width is no more than her outstretched arms. The painter herself almost physically inserts herself and immerses into the swathes of emptiness of her canvases. The viewer is left to follow the artist with his own imagination.

Exhibition curator and author of the text – dr. Raminta Jurėnaitė.

 

 

 

 

Skip to content