2026 m. balandžio 17 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma grupinė paroda „Susitinkam kampe“.
Parodos dalyviai: Raimondas Gailiūnas, Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Maja Kačerauskaitė, Jolanta Kyzikaitė, Ričardas Nemeikšis, Gabija Pritkovaitė, Eglė Ulčickaitė, Tomas Valeika.
Parodos kuratorius – Jonas Gasiūnas.
Paroda veiks iki gegužės 9 d.
SIENŲ ATROFIJA IR KATARSIS
D. Salingeris viename savo apsakymų pasakoja vaikų pokalbį: vienas klausia kito – „ką viena siena sako kitai sienai?“, šis atsako – „susitiksime kampe“. Šis paprastas, beveik anekdotiškas dialogas savyje slepia esminę bet kokios kūrybos, taigi ir tapybos, raidos struktūrą. Pirmoji siena – tai teiginys, antroji – neiginys; pirmoji – tezė, antroji – antitezė. Kultūros istorijoje ši priešprieša atsiskleidžia tada, kai vienas stilius keičia kitą, kai viena meno kryptis virsta kita. Tą patį principą galime atpažinti ir gamtoje: šviesos ir tamsos kaita, šiltos spalvinės dėmės ir šalto šešėlio sambūvis liudija nuolatinį priešybių susidūrimą.
Tačiau šiuolaikinė tapyba atrodo pakibusi ant tokios sienos, kurios ilgis ir aukštis ištįsę iki begalybės. Šis bauginantis būvis susiklostė ne vien dėl menininkų nepatyrimo ar nežinojimo, ką ir kaip keisti. Jis susiformavo dar ir todėl, kad tapyboje pernelyg ilgai neįvyko nieko iš tiesų naujo. Nors, tarkime, XXa. pradžioje, Paryžiaus mokyklos laikotarpiu, stiliai keitė vienas kitą kone kas pusmetį.
Be abejo, nežinia dažnai lydi kūrėją. Pati savaime ji nėra blogis – priešingai, ji yra būtina kūrybos prielaida. Kiekvienas tikras atradimas gimsta iš jaudinančios nežinomybės. Tačiau kaip ką nors sužinoti, jei nesukuriama nieko naujo? Tam tikrą neveiklumą, regis, skatina ir pati europietiška civilizacija: šiandien didžiuojamasi nenugalimomis karinėmis technologijomis, tačiau niekas nebenori kariauti. Panašiai ir tapytojai neretai didžiuojasi techninėmis inovacijomis, ne visuomet rūpindamiesi paties paveikslo kokybe, išskyrus tuos retus atvejus, kai darbo vertę lemia vidinė būtinybė, širdies kalba. O tai jau šis tas.
Šioje parodoje priešpriešinių sienų klausimas iškyla savaime, nes skirtingas sienas čia atstoja skirtingų kartų menininkai ir jų kūryba. Tačiau jos dalyviai taip pat siūlo prisiminti paprastą taisyklę: viena siena gali nepastebimai pereiti į kitą. Tapybos istorijoje tokių perėjimų netrūksta. Pakanka prisiminti El Greco – jo kūryboje atpažįstama bizantinio stiliaus įtaka, tačiau sykiu jis iškyla kaip ypatingas Renesanso tapybos atstovas. O Luc Tuymansas, jo darbuose stebėdamas sudėtingą šviesos ir blyksnių žaismą, įžvelgia net holivudinės estetikos užuomazgas.
Tad grįžtant prie sienų metaforos – jų keliamą baimę galima paversti kūrybine galimybe. Svarbu neįsivelti į kafkišką situaciją, kai tapytojas virsta voru ir audžia savo tinklą ant lygaus, kampų neturinčio paviršiaus, neieškodamas taškų, kurie leistų įtempti gijas ir suteiktų veiklai kryptį. Begalinė sienų atrofija turėtų ne nuodyti, o gydyti.
– Brigita Gelžinytė
_ _ _
Mieli lankytojai, dalyvaudami parodų atidarymuose, neprieštaraujate, kad jie gali būti filmuojami ar fotografuojami, o jų nuotraukos viešinamos Šiaulių dailės galerijos internetinėje svetainėje, žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.
_ _ _
_ _ _
April 17, 2026 (Friday), 5:00 PM, at the Šiauliai Art Gallery, the group exhibition “We’ll Meet at the Corner” opens.
Participating artists: Raimondas Gailiūnas, Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Maja Kačerauskaitė, Jolanta Kyzikaitė, Ričardas Nemeikšis, Gabija Pritkovaitė, Eglė Ulčickaitė, Tomas Valeika.
Curator: Jonas Gasiūnas
The exhibition will run until May 9.
WALL ATROPHY AND CATHARSIS
In one of his short stories, J. D. Salinger recounts a children’s conversation: one asks the other, “What does one wall say to another wall?” and the reply is, “We’ll meet at the corner.” This simple, almost anecdotal dialogue conceals within it the essential structure of all creative development, including painting. The first wall is a statement, the second a negation; the first is a thesis, the second an antithesis. In the history of culture, this opposition becomes evident when one style replaces another, when one artistic direction transforms into another. The same principle can be observed in nature: the alternation of light and darkness, the coexistence of warm color patches and cool shadows testify to a constant clash of opposites.
However, contemporary painting seems suspended on such a wall whose length and height stretch into infinity. This unsettling condition has arisen not only from artists’ inexperience or uncertainty about what and how to change. It has also formed because, in painting, nothing truly new has occurred for quite a long time. By contrast, in the early 20th century, during the period of the Paris School, styles would replace one another almost every half year.
Of course, uncertainty often accompanies the creator. In itself, it is not a flaw – on the contrary, it is a necessary condition for creativity. Every genuine discovery is born out of an exciting unknown. But how can anything be discovered if nothing new is created? A certain inertia, it seems, is also encouraged by European civilization itself: today, there is pride in invincible military technologies, yet no one wishes to wage war. Similarly, painters often take pride in technical innovations without always attending to the quality of the painting itself – except in those rare cases where the value of the work is determined by inner necessity, by the language of the heart. And that is already something.
In this exhibition, the question of opposing walls arises naturally, as different walls are represented here by artists of different generations and their works. Yet the participants also propose remembering a simple rule: one wall can imperceptibly transition into another. The history of painting offers many such transitions. It is enough to recall El Greco – in his work, one can recognize the influence of Byzantine style, yet at the same time he emerges as a distinctive representative of Renaissance painting. Meanwhile, Luc Tuymans, observing the complex interplay of light and flashes in his works, even detects traces of a Hollywood-like aesthetic.
Thus, returning to the metaphor of walls – the fear they evoke can be transformed into a creative possibility. What matters is not to fall into a Kafkaesque situation, where the painter turns into a spider and spins its web on a smooth, cornerless surface, without seeking the points that would allow the threads to be stretched and give direction to the activity. The infinite atrophy of walls should not poison, but heal.
– Brigita Gelžinytė
_ _ _
Dear visitors, by attending exhibition openings, you agree that they may be filmed or photographed, and that images may be published on the Šiauliai Art Gallery website, in the media, or on social networks.
