Maloniai kviečiame Jus į ŠIUOLAIKINIO MENO IR MADOS FESTIVALIO VIRUS 21 atidarymą lapkričio 11 d., 17 val.
Šiaulių dailės galerijoje, Vilniaus g. 245
Virusinės meno ir mados jungtys
Virus‘o festivalis ir vėl atsigręžia į savo ištakas, į meno ir mados sintezę. Postūmį tokiam sprendimui suteikė ilgamečiai festivalio bendraautoriai Agnė Biskytė ir Aurimas Akšys, kurių paroda „PHI“ ir bus pagrindinis meno ir mados jungties akcentas. Tačiau labai panašių intencijų siekiama ir šiemetinio festivalio mados programoje. Bus orientuojamasi į tuos Baltijos šalių kostiumo dizainerius, kuriems meninė idėja yra pirmaeilė, kurie kolekciją visų pirma mato kaip kinetinio meno kūrinio kompoziciją.
Šia proga po pertraukos ant podiumo sugrįžta ir legendiniai mados performanso pradininkai Reda ir Arūnas Uogintai.
Programoje bus ir daugiau ryškaus veiksmo. Du provokatyvius performansus pristatys šio meno novatorės Gintarės Minelgaitės suburtas menininkų kolektyvas „GoraParasit“. Šios kūrėjos režisuojamos drąsios mados, performanso, teatro, vaizduojamojo meno jungtys labai tinka Virus‘o festivalio atmosferai. Taip pat meno ir gyvenimo stiliaus temą plėtos intriguojanti jauniausios kartos menininko Justino Vilučio fotografijų paroda „Metastasis Unit“.
Virus‘o festivalis kryptingai puoselėja šiuolaikinio šokio kultūrą mieste, todėl šiemet šios meno rūšies gerbėjams bus skirti Low Air Urbanistinio Šokio Teatro spektaklis „Šventasis pavasaris“ ir Šokio teatro „Aura“ spektaklis “Troškulys”.
Tačiau festivalio programoje puikuojasi ne tik žinomos svečių trupės. Džiugu, kad ir Šiaulių mieste nuolat gimsta ypatingai originalios kūrybinės iniciatyvos. Paskutiniu metu vis labiau matomas miesto menininkų kolektyvas „Trintukas prieš tikrovę“ festivalio programoje dalyvaus su premjeriniu projektu „***za periferiniu žvilgsniu“. Beje, meninės mados renginyje išskirtinę geros muzikos, stiliaus ir skonio atmosferą kurs taip pat šiauliečiai – puikiai visiems žinoma grupė „Colors of Bubbles“.
Šis festivalis visada pasižymėjo jaunatviškumu, todėl programoje yra vietos ir tarptautinėms jaunimo iniciatyvoms. Medijų ir šiuolaikinio šokio performansą “Surrogates“ pristatys tarptautinio medijų meno ir šokio mokyklų tinklo DAMA nariai iš Suomijos Laplandijos universiteto (University of Lapland), Islandijos menų akademijos (Islandic Academy of Arts), Tartu universiteto Viljandi kultūros akademijos (University of Tartu Viljandi Culture Academy) ir Šiaurės Lietuvos kolegijos.
Ryškūs, madingi ir intriguojantys festivalio renginiai – taikliausias iššūkis rudens monotonijai!
VIRUS’21. LOW AIR. Šventasis pavasaris. 2016-11-13
Lapkričio 13 dieną, urbanistinio šokio teatras „Low Air“ žiūrovams pristatė spektaklį „Šventasis pavasaris“, I. Stravinskio kūrinio motyvais. Prieš maždaug 100 metų, kai pirmą kartą buvo parodytas šis klasikinis baletas, nuaidėjo nemažas šūsnis įvairių nuomonių. Tai buvo didžiulis skandalas supurtęs visą pasaulį. Spektaklyje buvo nagrinėjami įvairūs ritualai, aukojimo, atskirtumo problemos. Atrodo neįmanoma tokio spektaklio su pagoniška tematika pritaikyti šių dienų pasauliui ir padaryti jį patrauklų XXI amžiaus visuomenei, kad ji išėjusi iš salės pasakytų, jog visa tai, kas buvo rodoma vyksta ir dabar. Tačiau idėjos autoriai ir choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė sugebėjo kitoniškai perteikti pagrindinę kūrinio mintį sujungę su šių dienų aktualijomis. Spektaklyje mes pamatome kaip viena po kitos išryškėja grožio, perdėto seksualumo kultų problematika, kuri, daug kas tikriausiai sutiktų, yra viena iš didžiausių šių dienų jaunimo ir ne tik savęs naikinimo problema. Stipriai išryškinamas ir rutinos klausimas bei kaip tai veikia žmogų kaip asmenybę. Iš to kylą agresija, pyktis, savęs baudimas, nes žmogus nebūna savimi. Visgi parodoma ir kas atsitinka, kai individas nusprendžia nebesislėpti savo uždaroje dėžutėje ir iš jos išeiti. Tuomet atsiranda atskirtis nuo visuomenės, bandymas suvienodinti, spaudimas iš kitų vadovautis tam tikromis neaiškų kieno nustatytomis normomis, masiškumas. Visai tai atskleidžiama ne tiek muzika, kiek judesiais. Kai reikia jie sustyguoti, griežti, aštrūs ir visų vienodi, bet pasirodo ir tarsi nevalingų judesių intarpų, kurie parodo personažų savitumą. Vis užgęstančios ir vėl užsidegančios šviesos imituoja dienas ir naktis, kurios nesustabdomai bėga nuo pavasario iki pavasario. Virš šokėjų galvų kabanti milžiniška sodo imitacija susieja senąjį pasaulį su dabartiniu ir neleidžia pamiršti, jog vienokios ar kitokios visuomenės problemos egzistavo visada. Galiausiai spektaklis užbaigiamas šviesu užgesimu ir veikėjų rutinišku žingsniavimu iki pat jų mirties. „Low Air“ žiūrovams pateikė šviežų oro gurkšnį su šia I. Stravinskio adaptacija, kuri puikiai atskleidė nūdienos aktualijas ir tikrai nepaliko abejingų.
Tekstas Linos Kaminskaitės
Kauno šokio teatro AURA spektaklis „Troškulys“
„Ar įsivaizduojate gyvenimą be geriamo vandens?“ – tokia skambia fraze mus vilioja choreografas NielsClaes ir „Auros“ šokio teatro šokėjai. Savo spektakliu „Troškulys“ jie žiūrovą siekia panardinti į dykumos vis daugiau apimamą pasaulį, kuriame kiekvienas gryno vandens lašas yra didesnės nei auksas ar deimantai vertės. Pasaulį – kabantį ant prarajos krašto. Pasaulį, kuris pats save naikina. Choreografas šiuo spektakliu nori atkreipti žmonių dėmesį į vis aktualėjančią geriamo vandens problemą. Per daugelį metų buvo išsiurbtas protu nesuvokiamas vandens kiekis vandens atsargos taip pat senka kaip ir kitų gamtos išteklių, o gal netgi sparčiau. Spektakliu siekiama sukrėsti žiūrovą, parodyti koks sunkus ir žiaurus yra gyvenimas netekus, atrodo, tokio paprasto dalyko, kaip vanduo. Visgi be maisto žmogus gali išgyventi iki penkių savaičių, bet vanduo yra toks gyvybiškai svarbus, jog be jo įmanoma išgyventi tik 4-6 dienas. Šokėjai artėja prie savo mirties šokio kiekvieną spektaklio minutę, kai yra priversti įkvėpti vis daugiau ir daugiau viduryje scenos stūksančios pjuvenų dykumos, kuri po mažu išsklaidoma ir po visą sceną, taip imituojant dykumos plėtimąsi realiame gyvenime. Scenoje stovintis pusiau pilnas akvariumas su vandeniu vaizduoja kiek iš tiesų mažai vandens yra belikę – tai leidžia žiūrovui lengvai suprasti, jog šitiek visai žmonijai tikrai neužteks ilgam ir reikia taupyti. Nenutrūkstanti scenoje matoma dinamika ir energija parodo vykstančią ne tik vidinę kovą su savimi ir savo troškuliu, bet ir išorinę. Vyksta įnirtinga kova tarp individų, bandančių suvaldyti savo ir kitų troškulį. Trumpas susivaldymo ir ramybės akimirkas keičia neviltis, psichozė, beprotystė. Šokėjai vienas kito tiesiog girdomi troškuliu. Aplink skraidančios pjuvenos ir jų kuriama švelni migla tik sustiprina dykumos ir sausumo įspūdį. Stipri, jėgos kupina muzika padeda pajusti kovos ir mirštančio pasaulio kuriamą įtampą. Vandenyno ošimo, bangų mūšos ir krykštaujančių delfinų garsiniai intarpai tarsi nukelia į svajonių oazę, haliucinacijų pasaulį, kuris atrodo taip lengvai pasiekiamas, tačiau tai tik iliuzija, kuri lieka labai toli. Spektaklis užbaigiamas vienintele tekančia vandens srovele, kuri atgaivina vienam paskutiniam šokiui merginą, o po to nurimsta amžiamsužgęstant šviesai. Spektaklis šokiruoja ir priverčia ne kartą aiktelėti, o jo siunčiama žinutė itin stipri ir verčianti pagalvoti ne tik apie savo, bet ir kitų veiksmus. Puikus scenografinis sprendimas ir tiksliai parinkta muzika tik sustiprina galutinį efektą, o šokėjų profesionalumas tiesiog negali nestebinti.
Lina Kaminskaitė
Gruodžio 2 dieną 18 val. Šiaulių dailės galerijoje grupės “Trintukas prieš Tikrovę” (toliau – TPT) premjera “****za periferiniu žvilgsniu”.
Naujasis darbas kalba apie karą, kurį kasdien kariaujame su savim. Apie nekaltus Jo ir Jos kivirčus, išaugančius į teroristines atakas. Apie vyrų žūtbūtinį žvilgsnį į moteris iš savo apkasų pusės. Apie moterų tariamas paliaubas. Apie atspindį veidrodyje – periferiniu žvilgsniu.
TPT pasirodymuose gausu performanso, teatrinių elementų, laisvojo džiazo. Neapsiribojama įprastais, visuotinai pripažintais muzikos instrumentais. Kūrinių dinaminis – emocinis diapazonas – nuo piano pianissimo šnabždesio iki industrinio žudančio forte fortissimo.
Žodžio dekonstravimas, ritminiai psichobandymai arba “to vienintelio tikro” garso paieškos – štai tie irankiai, su kuriais dirbant gimsta keisčiausias mūsų Tikrovės formų žaismas.
TPT – Monika Šaltytė – Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorė, Gintas Gascevičius, būgnininkas, grupės „BIX”narys, Gintaras Dzidolikas – klavišinių instrumentų dievas, Tadas Žukauskas – kompozitorius, šiuolaikinės muzikos meistras, “BIX” bosistas.
Choras “Atžalynas” (vadovas Mindaugas Žalalis) – dar vienas ypatingas prieskonis šioje muzikos ir žodžio jungtyje.
“****za periferiniu žvilgsniu” interpretuojami Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Jurgos Ivanauskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus, Rimanto Kmitos, Alvydo Šlepiko, Gintaro Grajausko, Bruno K. Öijer, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Eugenijaus Ališankos ir kitų autorių tekstai.
Pasirodymas skirtas žmonėms, kurie yra smalsūs ir pasiruošę išgirsti poeziją (nepainioti su dainuojamąja) visai kitaip nei kada nors tikėjosi. Žmonėms, kurie nori būti nustebinti ir įkvėpti eiliuotos muzikos. Žmonėms kurie žino, kad nežino.
VDU STUDENTĖS LINOS KAMINSKAITĖS ATSILIEPIMAI APIE RENGINIUS
Simboliška ir išties teisinga, jog festivalio atidarymą pradėjo ilgamečių festivalio bendraautorių Agnės Biskytės ir Aurimo Akšio paroda „PHI“. Būtent ji ir taps pagrindinės festivalio minties ir jo ištakų iliustracija. „PHI“ tai ne tik parodos pavadinimas, tai ir 21 graikų abėcėlės raidė, kuri šiame kontekste simbolizuoja jau 21 metus vykstantį festivalį. Nuo seno phi buvo žinoma kaip matematinė formulė apibūdinti tobulumą pasaulyje, o tobulumas meno filosofijoje lygus grožiui. Taigi phi tai aukso pjūvio taisyklė, kuria randamos tobulos proporcijos. Meno-mados parodoje eksponuojami kūriniai tai juodo stačiakampio aukso pjūvis, kuris perteiktas atitinkamomis spalvomis, o visi eksponatai sukurti pasitelkiant phi. Šviesos ir šešėlių žaismas visą aplinką panardina į magišką ir mistišką atmosferą, kuri iš tiesų spinduliuoja tobulu grožiu, o aukso spindesys tik sustiprina šį jausmą.
Nuo subtilumo, elegancijos ir tobulumo perbėgama prie drąsos, ryškumo ir net šiek tiek vulgarumo. Justino Vilučio fotografijų paroda „Metastasis Unit“ plėtoja meno ir gyvenimo būdo tematiką. Tikriausiai kiekvienas jaunosios, o gal ir ne tik, kartos atstovas pamatęs šias fotografijas galėtų pasakyti, jog dabar tai įprasta, tai vyraujanti tendencija. Ryškios, rėkiančios spalvos, daug energijos ir dinamikos, ekscentriškumas ir netgi vietomis vyraujantis vulgarumas puikiai atspindi tai, kas dedasi šiomis dienomis ir kas tampa daugelio siekiamybe. Tai šių laikų norma. Iš pažiūros atrodančios neprofesionalios, tarsi su telefono kamera darytos nuotraukos labai primena tas, kurias galima pamatyti plačiai plaukiojant interneto platybėse.
Drąsiai provokuoti žiūrovus bandė ir performanso meno novatoriai Gora Parasit. Savo pasirodymu jie tikrai ne vienam stebėjusiam iššaukė daug įvairiausių minčių ir emocijų, tačiau negalima paneigti, jog vienokį ar kitokį įspūdį tikrai paliko. Visgi praėjus šoko stadijai, akylesni žiūrovai galėjo įžvelgti tam tikras aktualias šių laikų problemas atspindimas performanse ir netgi skleidžiamas idėjas.
Daugelis pripratę renginių, parodų atidarymuose tiesiog pasisukioti su vyno taure rankoje, tačiau šis atidarymas buvo kitoks. Jis privertė žmones mąstyti, pasinerti į meno ir mados pasaulį bei pažvelgti į kai kuriuos dalykus visai kitaip nei įprasta. Visa atidarymo atmosfera buvo ypatinga ir visi ten buvę tikrai dar ilgai jos nepamirš.
__________________________________________________________________________________________
Dama projektas SURROGATES
Ar esate girdėję kaip kalba drabužiai? Lapkričio 17 dieną tarptautinio medijų meno ir šokio mokyklų tinklo DAMA nariai pristatė medijų ir šiuolaikinio šokio performansą „Surrogates“.
Jungdami iliuzijos konceptą su surogatų, pakaitalų fenomenu DAMA nariai žiūrovams leido išgirsti kaip skamba prakalbinti kasdieniai daiktai, tokie kaip drabužiai, po kuriais mes slepiamės ir paverčiame juos savo reprezentaciniais pakaitalais. Žmogus save gali kurti ir tapti kuo panorėjęs keisdamas drabužius, kurie prireikus netgi gali maskuoti atitinkamas emocijas. Šitaip kiekvienas save paverčiame naujųjų laikų robotais – surogatais. Tačiau ne tik medžiagų skiautės, po kuriomis slepiamės, kuria mūsų naują pakaitalų įvaizdį – tai daro ir socialiniai tinklai, kuriuose tapti visai kitu žmogumi, būtybe ar iliuzija tampa itin paprasta.
Žmonės taip sutverti, jog jie visuomet norėjo būti geresni ar blogesni nei yra realiame gyvenime. Jie visada troško lygiuotis į tuos, ką jie laiko savo idealais, autoritetais, taip užmaskuodami ar pakeisdami tikrąjį save. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai viskas yra ranka pasiekiama, o internetas ir socialiniai tinklai turi itin didelę galią, individai lengvai gali sukurti savo surogatus. Jie vos tik panorėję tapti paslaptimi, ja gali pavirsti.
Dama nariai drabužių ir daiktų sukeliamų garsų, judesio bei šviesų pagalba mums padeda suprasti kaip yra kuriama mūsų pačių iliuzija kasdieniame gyvenime.
__________________________________________________________________________________________
Virus mada kolekcijos
Tai nebuvo įprastas pasivaikščiojimas podiumu, kurį daugelis yra įpratę matyti. Tai buvo kitoks madų šou. Ekstatiškas, gyvas ir tiesiog kitoks, kupinas garsų, spalvų, formų. Kolekcija keitė kolekciją, nuo vieno manifesto prie kito. Kiekvienas salėje sėdėjęs galėjo atrasti tai kas jam patinka, kas jam įdomu, nes išties buvo visko. Nuo puikiai kasdienai pritaikomų elementų iki aukštosios mados įkvėptų ir net avangardo. Išskirtinį prieskonį suteikė šou metu rodyti performansai, o gyvai skambanti roko muzika buvo galinga ir viską apjungianti. Kol žiūrovai ramiai sėdėdami savo vietose mėgavosi reginiu, užkulisiuose vyravo tikras chaosas. Tiek daug persipynusių emocijų jaunųjų dizainerių ir modelių akyse bei veiduose. Baimę sekė adrenalinas, o po to ir palengvėjimas bei juokas. Kruopščiai išrikiuoti modeliai laukiantys savo eilės žengti podiumu, paskutinės minutės pataisymai, tikslios instrukcijos ką daryti einanttuo kartu ir ilgu, ir trumpu taku, ir padrąsinantys žodžiai prieš žengiant kažkam pirmuosius žingsnius į modelio karjerą. Tai buvo užkulisių gyvenimo pagrindinė dalis.
Renginys nuo pat pirmų minučių prasidėjo su tokiu trenksmu, kuris leido suprasti, jog žiūrovai čia susirinko ypatingam ir neeiliniam vakarui. Šou pradėjo į VIRUS‘o sceną sugrįžę legendiniai mados performanso pradininkai Reda ir Arūnas Uogintai su pasirodymu „Raudona, kad net žalia“. Savo pasirodymu jie ne tik pasveikino visus susirinkusiuosius, bet ir siuntė tam tikrą žinią apie dabartį ir ateitį. Žiūrovai, tikriausiai, dar niekur nebuvo regėję nieko panašaus, o po pasirodymo skambėjo susižavėjimo ir nuostabos atgarsiai.
Po netradicinio pasveikinimo, atėjo visų laukiamiausia dalis – kolekcijų pristatymas. Visgi tai ne tokios kolekcijos, kurios diktuotu mados tendencijas ateinančiam sezonui. Ne. Tai kolekcijos persipynusios su menu ir greičiau diktuojančios meno idėjų tendencijas per drabužius. Nuo paprasto humaniškumo, moteriškumo pabrėžimo iki dvasinio pasaulio ir šių dienų aktualijų. Tačiau nereikia visko priimti itin rimtai, nes buvo juntama ir nemažai ironijos, sarkazmo ir hiperbolizacijos. Buvo pristatyta ir viena išskirtinė kolekcija iš pradžių gimusi kaip projektas pavadinimu „Antiidealas“. Kolekcijos dizainerės glaudžiai dirbo su negalią turinčiais asmenimis, kad atskleistų per drabužius, jų vidinį ir emocinį pasaulius. Kartu su kolekcija buvo pristatytas ir dokumentinis filmas. Neeilinis projektas susilaukė labai didelio žiūrovų palaikymo ir net gavo vakaro specialųjį prizą įsteigtą Wapsva LT dizaino namų. Tarp jaunų ir dar tik pradedančių savo karjeras dizainerių buvo ir vienas ypatingas svečias iš kaimyninės Latvijos. Tai One Wolf mados ženklas, kuris buvo įkurtas 2012 metais, renginio metu buvo pristatyta 2016/17 metų rudens/žiemos kolekcija.
Pertraukų metu smagią atmosferą kūrė ne kas kitas, o viena iš geriausių šių dienų roko grupių, šiauliečiai „Colours of Bubbles“. Jie atliko kūrinius tiek iš senojo, tiek iš naujojo albumo. Nereikia nei sakyti, jog jie itin patiko jaunajai auditorijai, kuri juos palydėjo džiaugsmingais šūksniais. Vaikinai kaip visada buvo labai profesionalūs ir scenoje atidavė viską ką galėjo. Jų muzika tiko renginio tematikai pati būdama manifestuojanti ir puikiai viską apjungė.
Žiūrovai renginio pabaigoje išvydo ir dar vieną pasirodymą, kuris daugelį vėlgi šokiravo. Provokatyvų performansą pristatė Gintarė Minelgaitė geriau žinoma kaip Gora Parasit. Jos režisuojami pasirodymai apjungia teatrą, vaizduojamąjį meną, performansus ir tai daro ją šio meno novatore.
Madų šou išties buvo viso festivalio pikas. Tokio įspūdingo ir kupino įvairių meno formų renginio, tiek žiūrovai, tiek patys dalyviai tikrai turėtų ilgai nepamiršti. Visi imponavę elementai puikiai jungėsi vieni su kitais ir kūrė niekur nematytą vaizdą.
__________________________________________________________________________________________
„Trintukas prieš tikrovę“ performasas ***ZA PERIFERINIU ŽVILGSNIU
Tikriausiai visi yra įpratę poeziją matyti užrašytą ant popieriaus lapų, spektaklį vaidinamą scenoje, o muziką girdėti kaip foninį elementą. Bet kas būtų visą tai sudėjus į vieną krūvą ir suteikus vienodai svarbius vaidmenis? Visi trys elementai patys kurtų savo dermę ir taip įvyktų niekur nematytas ir negirdėtas vakarėlis už uždarų durų, su lengvu šizofrenijos prieskoniu. Tokį vakarėlį žiūrovams parodė Šiauliuose susikūręs muzikinis projektas „Trintukas prieš tikrovę“, pristatę savo naujausią kūrinį „****za periferiniu žvilgsniu“. Ir išties, ten buvo visko. Jungdami žymių autorių kūrybą, laisvą džiazą, performanso elementus ir aktorystę, projekto nariai pateikė visiškai naują, niekur nematytą konceptą, kurio negalima patalpinti į jokias klišes. Žiūrovai sėdėjo užliūliuoti meistriškai skaitomos poezijos, virstančios muzika, puikiai vystančią tolimesnę emociją ir vėl grįžimą į eiles. O eilės ne apie bet ką, bet apie moteris ir jų gyvenimą. Savo pasirodymo pagrindu pasirinkę G. Beresnevičiaus novelės „Moterų pasaulėžiūros bruožai“ tekstą, projekto nariai ne tik jį iliustravo ir pasitelkiant kitų autorių kūrybą, bet ir sukūrė tokią atmosferą, kad atrodė, jog iš tiesų, į gyvenimą, būtent tuo momentu, žiūrovas žvelgia periferiškai, o tie mažyčiai padarėliai skraidantys aplink moteris, vadinami „za“ iš tiesų egzistuoja ir jų pilna visur. Vis varstomos durys ir sklindantys įvairūs garsai, kūrė niekaip nenuilstantį gyvenimo ritmą. Tvyrantis struktūrizuotas chaosas nematytai, meniškai ir kitoniškai iliustravo ne tik moterų, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybę. Kiekvienam trokštančiam išgirsti poeziją naujai ir pasinerti į jos ir muzikos kartu kuriamą magišką pasaulį su nematomais mažais skraidančiais padarėliais, projekto „Trintukas prieš tikrovę“ kuriamas vakarėlis už uždarų durų, turėtų tapti didžiausiu atradimu.
Rėmėjai: Lietuvos Kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė
Informaciniai rėmėjai: Savaitraštis „Etaplius“, naujienų portalas „Etaplius“
Partneriai: Šiaurės Lietuvos kolegija, Šiaulių kultūros centras, Koncertų salė „Saulė“,, wãpsva LT dizaino namai“, „BIS A BIS“, kavinė “Arkos”
Organizatorius: Šiaulių dailės galerija
