2016 m. spalio 14 d. 16 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma tapytojo, Šiaulių universiteto profesoriaus Ričardo Garbačiausko jubiliejinė kūrybos paroda RUDENS LYGIADIENIS.
,,Ričardo paveikslai gyvi estetika ir tapybos džiaugsmu. Jo skaidrios spalvos, permatomos linijos, kontrastų dramos ir plyšimai, kompozicijų ritmika ir aritmija, užuominų gausa, neatskleistos patirtys, geltona ar ruda spalva perrėžiančios trapų kontrastų ir linijų žaismą, sukuria kurtuazinę intrigą. Patyrus intensyvaus, skaidraus, tiesaus ir linkstančio, šildančio ar spengiančiai šalto pradų žaismą, dramą ar net konfliktą , atpažinę dailininko spalvinius sprendimus – susipažinsime su Ričardo meniniu pasauliu. Jį bent kiek nusako darbų pavadinimai: „Besikeičiančios struktūros“, „Pernelyg gera šviesa“, „Siluetai saulės atokaitoje“ : tačiau daiktavardinė kalba yra nelabai tinkama tapybos žaismui ir raiškai nusakyti. Jo paveikslų atspalviai ir figūros flirtuoja su žiūrovu – vidiniu tapybos vaizdijimu (kaip kontrastas kalbėjimui), o ne socialiniais ar kultūriniais pasakojimais, taip praveriant ir vėl slepiant paslaptis, išjudinant kontrastus ir dermes.
Jo tapybinės užuolankos, ritmai ir aritmijos, pamesti pėdsakai, trumpos įžvalgos skleidžiasi kaip tildomos mintys, kaip užgožti jausmai, kaip vos matomo kvapo šleifas, paslaptingosios šydas ir pamestas jos/jo žvilgsnis, kaip muzikos veržlumas, tarsi netyčia nukritę gundymai ar priminimai. Šiuo požiūriu, jo kūriniai, kaip ir daugelio tapybos meistrų, o ne pasakotojų, yra sinestetiški: regimas virsta girdimu, kūno šiluma ir žvilgsnio judesiu. Jo figūros žadina nykstančius ar tik prabundančius žavesius, blėstančius jausmus, brėkštančias naujas viltis ir jų kupiną kosmą.
Transcenduoti – perkelti savo ar kito viltis į neapibrėžtos, žodžiais neaprašomos, tik galimos, vaizdijamos patirties lauką – yra rizikingas menininko veiksmas, atskiriantis nuo daiktų ir nuo žodžių, nuo kasdienybės įprastumo. Šį ritminį/aritminį pasaulio atvertiems/paslėpties vaizdijimą galima bandyti nusakyti tik poetine, niekados nenurimstančia būdvardine patirtimi: veržlumo, lėtumo, atsiribojimo ar prisijaukinimo … Jo paveikslų dinamiškumas sutampa su formalių struktūrų išsiskleidimu, susitraukimu, menamų ribų šalinimu, arba su linijų šokiu, įsiveržimais ir subyrėjimais, nepaliekant ramaus spalvos, vadinasi – jausmo, lauko. Tai ir yra gyvenimas, vaizduojamas abstrakčia tapyba.
Ričardas jau senai suformavo savo tapybinę kalbą, kuria ryškiai išsiskiria iš kitų panašių autorių Lietuvoje ir plėtoja savitą linijų, šokio, spalvos džiaugsmo ir užuominų retoriką, kuria nusako ir meilės jausmus, flirtą bei kurtuaziją, džiaugsmą pasauliu“ – autoriaus kūrybą apibūdina filosofas ir antropologas Gintautas Mažeikis.
„R. Garbačiauskas kuria erdvės iliuziją, neatskiriamą nuo savito spalvinio mąstymo su dominuojančiomis šiltomis, „žemiškomis“, popiečio saulės spindulius sugeriančiomis raudonomis ir rausvomis, rudomis ir rusvomis dėmėmis. Dailininko darbuose (nesvarbu, ar tai būtų dideli, ar maži formatai) visuomet egzistuoja keli erdviniai planai – pirmasis, į kurį pirmiausia fokusuojamos paties menininko ir žiūrovo akys, bei antrasis, savo buvimu sustiprinantis pirmojo buvimą.“
,,Garbačiauskas vienodai laisvai, drąsiai jaučiasi mažų ir didelių dydžių sferoje. Dideliuose formatuose žiūrintieji gali pasijusti – ir visiškai pagrįstai – valdomi, kontroliuojami paties vaizdo. Čia sukuriamas toks pojūtis, kad pasijunti ne tik stebintis ar liečiantis, bet ir pats stebimas ar liečiamas pačios tapybos. Tuo tarpu mažuosiuose formatuose autorius suteikia iliuziją stebėti ir liesti tartum iš tolo, iš savotiškų galios pozicijų, suteikiančių dar vieną progą patikėti, jog mene įmanoma viskas“, „Nesvarbu, ką tapytų R. Garbačiauskas – ar tai būtų rytietišką kaligrafiją primenantys abstraktūs ar pusiau abstraktūs motyvai, ar žmogiški, gyvūniški, gal net dieviški kūnai – jie yra perteikti taip, kad norom nenorom imi įtikėti jų realumu bei poreikiu juos fiksuoti. Įvairaus pobūdžio jusliškumas Garbačiausko kūryboje yra vienas svarbiausių veiksnių, tikslų ir prielaidų“, – apie autoriaus tapybą kalba menotyrininkas Vidas Poškus.
Apie parodą
Paroda RUDENS LYGIADIENIS apima pastarųjų metų kūrybos laikotarpį. Žiūrovas turės galimybę pasigilinti ir įvertinti keletą kūrybos ciklų, eksponuojamų vienoje erdvėje. Tai intensyvių kūrybinių ieškojimų metas, atspindintis stiliaus pasikeitimus nuo figūrinės tapybos paveikslų iki abstrakčių ritminių kompozicijų kūrimo. Meninis kalbėjimas keitėsi nuo niuansuotos koloristinės tapybos iki minimalistinių monochrominių monologų. Galerijoje eksponuojama įvairaus žanro ir formato tapyba, išsamiau atskleidžianti dailininko meninių interesų lauką, vidinę emocinę ir dvasinę kaitą, estetines pajautas. Parodos pavadinimas simbolizuoja tam tikrą lygsvaros būseną, naujos krypties, ieškojimų pasirinkimo momentą.
Apie tapytoją
Tapytojas Ričardas Garbačiauskas gimė 1956 m. Vilniuje. 1980 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute ir pradėjo dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas, socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas). Ėjo menų fakulteto dekano, tapybos katedros vedėjo pareigas. Nuo 2006 m. eina profesoriaus pareigas tapybos, dailės, menų katedrose, 2009 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. R. Garbačiauskas yra Šiaulių universiteto Senato narys.
Nuo 1982 m. dalyvauja parodose, projektuose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje). Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m.
Tapytojo feisbuko profilis: https://www.facebook.com/Ricardas.Garbaciauskas.gallery/?ref=aymt_homepage_panel
Kontaktai pasiteiravimui: +370 686 84568
Nuotraukos autorius Delfi korespondentas K. Čachovskis.
