Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio rubrika LAIKAS MENUI publikuojama galerijos facebooko paskyroje. Tai atsakas į pandemijos apribojimus. Jeigu negalime lankytis parodose – studijuokime meno istoriją! Tai begalė intriguojančių gyvenimų ir proga pasiruošti būsimoms kelionėms į pasaulio muziejus.

 

Que Bella
Kas nežino šios provokuojančiai žavingos Ruthos Orkin fotografijos „Jauna amerikietė Italijoje“. Matėme ir ne kartą. Tai garsiausia šios fotografės nuotrauka, tiksliau, kitų ir nežinome.
Dinamiškai kinematografiška kompozicija, panoraminis vaizdas, emocijų ir gestų įvairovė sukuria sodrų, detalių kupiną pasakojimą apie pasimetusią, tačiau oriai galvą pakėlusią turistę įkyrių, baugi-nančiai priekabių italų apsuptyje. Nuklydusi į gatvėje stoviniuojančių vietinių italų būrį, žavi amerikietė atsiduria nejaukioje situacijoje. Kuo greičiau ji bando pasišalinti, tuo įkyresni pasiūlymai ją ve-jasi. Feministės mėgsta šią fotografiją kaip klasikinį harassmento pavyzdį, kiti joje įžvelgia itališką šovinizmą.
Tačiau reali šio vaizdo istorija – ne tokia vienpusiška.
1951 metais „Life“ žurnalas Ruthą Orkin išsiustė į Europą. Florencijoje ji susipažino su amerikiete, menotyros studente Ninalee Craig. 23 metų studentė, garlaiviu atplaukusi iš Amerikos, jau šešis mėnesius viena keliavo po Europą. Florencijos viešbutyje už naktį mokėjo po 1 dolerį. Kuklu ir pavojinga. Tais laikais vienišų merginų kelionės buvo sunkiai įsivaizduojamos.
Abi jos nutarė, kad būtų įdomu sukurti reportažą apie tai, kaip kelionėje po Europą jaučiasi vieniša mergina. Ruth slapta tikėjosi šį sumanytą foto pasakojimą, kaip turizmo skatinimo būdą, parduoti „Herald Tribune“ laikraščiui. Taip merginos ir patraukė į Florencijos gatveles medžioti siužetų. Pokarinėje Italijoje keliaujančių beveik nebuvo, todėl vietiniai gyventojai tik pamatę užklydusias užsienietes iš karto prakuto. Tai pastebėjusi Ruth akimirksniu spustelėjo kadrą. Po to paprašė Ninalee dar kartą praeiti gatve, pakartodama kadrą.
Nepaisant to, kad fotografija dažnai interpretuojama kaip seksizmo išraiška, jokios realios grėsmės ar diskomforto nebuvo. Po daugelio metų Ninalee interviu žurnalui „Today“ pasakojo, kad visi vyrai, pakliuvę į kadrą, buvo išskirtiniai mandagūs. Ji nepripažino ir fotografijos dirbtinumo – kokia prasmė suburti penkiolika vyrų ir padaryti tik du kadrus? Tačiau šiek tiek teatro buvo.
Ruth paprašė motociklisto nežiūrėti į kamerą, o visa kita – jau tik atsitiktinumo grožis.
Memuaruose Ninalee rašė – „Argi tai nenuostabu, argi italai ne puikūs, jie sukuria tavo vertės pojūtį, kai vyrai šaukia Que Bella, tai tave įkvepia, nuo jų dėmesio aš tik išaugau, visa gatvė buvo mano ir aš jaučiausi laiminga“. Beje, vėliau Ninalee ištekėjo už italo, apsigyveno Milane ir visą savo tolesnį gyvenimą susiejo su Italija.
Todėl siūlau į vaizdus žiūrėti įdėmiau, be išankstinių nuostatų.


Menas pagal instrukciją
Grožėdamiesi klasikinio meno paveikslais žavimės menininkų išradingumu. Personažų spalvingumą ir įvairovę, komponavimo grožį priskiriame tapytojo vaizduotei, jo meistriškumui. Todėl neretai klystame.
Renesanso laikais popiežiai ir kardinolai buvo apsupti patarėjų, kurie mėgo nurodyti menininkams ką ir kaip, kokias dažais tapyti.
Štai kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsiduria garsu to meto tapytojas, Rafaelio mokytojas Perudžinas ( 1450-1523). Garsioji meno mecenatė, „Renesanso primadona“, Mantujos karalienė, pirmoji moteris kolekcionierė Izabela d‘Este užsako šiam tapytojui paveikslą „Kova tarp meilės ir skaistybės“. Tačiau užsakymą lydi laiškas su detaliai aprašytomis scenomis.
Jame menininko vaizduotei vietos nėra, viskas jau sukurta.
Todėl grožėdamiesi klasikų paveikslais, pagalvokime ir apie jų užsakovų indėlį. Beje, tik skaitant Izabelos d‘Este nurodymus, po truputį aiškėja sudėtingos kompozicijos esmė, personažų veiksmų prasmė. O tai palengvina mitologinių būtybių gausa persmelkto paveikslo supratimą, pilniau atveria visą jo grožį.
Beje, didikė nebuvo patenkinta rezultatu, ne viskas atitiko pirminį jos sumanymą, tačiau sutartus 100 dukatų menininkui vis dėlto sumokėjo.
Izabelos d‘Este instrukcija Perudžinui
Mes labai norime, kad jūs pavaizduotumėte Skaistybės ir meilės kovą, ryžtingą Paladės ir Dianos mūšį prieš Venerą ir Kupidoną.
Paladė turi būti pavaizduota beveik nugalėjusi Kupidoną, sulaužiusi auksinę ietį ir numetusi ant žemės jo sidabrinį lanką. Viena ranka ji turi laikyti raištį, kurį šis aklasis nešioja ant savo akių, kita ranka ji laiko ietį, paruoštą smūgiui.
Su Venera besigrumianti Diana turi atrodyti pergalingai lygiavertė Paladijai. Ji turi būti pažeidusi Veneros odą, karūną ir girliandą arba nedidelį Veneros aprėdą. Nuo Veneros prisilietimo turi užsiliepsnoti Dianos rūbai, bet nei viena iš jų neturi būti rimtai sužeista.
Paladę ir Dianą lydinčios išmintingiausios nimfos, įvairiomis pozomis ir gestais, kurie jums atrodys tinkamesni, turi įnirtingai kautis su tūkstantine panų, satyrų ir kupidonų kariauna. Šie amūrai turi būti mažesni už pirmąjį, be sidabrinių lankų ir auksinių iečių, tiksliau, su paprastesniais ginklais. Tai gali būti medis ar geležis, kaip jūs nuspręsite.
Dėl didesnio vaizdo išraiškingumo ir dekoratyvumo už Paladės tegul būna ją simbolizuojantis alyvmedis, ant jo turi kabėti skydas su Medūzos galva, o ant šakos tegul tupi pelėda, juk tai jos paukštis. Už Veneros tegul auga jai maloningas Mirtos medis. Bet dėl didesnio grožio reikia erdvaus peizažo, upės arba jūros, kad būtų matyti, kaip iš toli į pagalbą Amūrui skuba panai, satyrai ir daugybė kupidonų. Vieni gali būti pavaizduoti plaukiantys, kiti skrendantys ar pasikinkę baltas gulbes. Upės ar jūros pakrantėje, išminties priešas Jupiteris, persikūnijęs jaučiu neša Europą, o Merkurijus, tarytum erelis virš savo aukos, sukasi virš Paladės nimfos Glauceros. Viena akimi į Galatėją žiūri ciklopas Polifemas, o Febas į Dafnę, beveik atsivertusią į lauro medį. Prozerpiną pagriebęs Plutonas tempią į savo požeminę karalystę, o Neptūnas sugavo nimfą, virstančią varnu.
Aš siunčiu jums visas šias detales mažame piešinyje, kad jūs pagal jį ir aprašymą iš karto teisingai suprastumėte mano pageidavimą. Jeigu jums pasirodys, kad per daug figūrų, jūs galite mažinti jų skaičių, kol išryškės pagrindiniai šio kūrinio veikėjai – Paladė, Diana, Venera ir Amūras. Jūs galite sumažinti figūrų skaičių, tačiau negalite nieko pridėti.
Prašau laikykitės šio susitarimo.
1503 m., sausio 19 d.


Menininkų bendraautorystės kuriozai
Įdėmiau žiūrint į kūrinius, jie pasirodo kitoje šviesoje, kaip kolektyvinių pastangų veiksmas. Pasirodo, net labiausiai žinomi kūriniai nėra vieno kūrybinės menininko valios vaisius. Todėl siūlau jums pasižvalgyti po meno istorijos užkulisius ir kartu paieškoti kūrybinės partnerystės nuotykių.
***
Florencijoje, Uficių galerijoje eksponuojamas garsus Andrėjos del Verokjo ir Leonardo da Vinčio tapybos darbas „Kristaus krikštijimas“ (1472—1475) gali būti klasikinis bendraautorystės pavyzdys. Tolumoje tirpstantį peizažą ir kairėje pusėje esantį šviesiaplaukį angelą nutapė Leonardas da Vinčis, o Andrėja del Verokjas įkomponavo Kristaus, Jono Krikštytojo ir dar vieno angelo figūras. Beje savo dalis Leonardas tapė aliejiniais dažais, o Verokjo su tempera. Paveikslas atrodo keistai, dvi tapymo manieros sukuria netikėtą statikos ir judrumo derinį. Tačiau jis neabejotinai įtaigus. Džordžas Vazaris menininkų biografijoje yra užsiminęs, kad savo paveiksle pamatęs Leonardo įpieštą angelo figūrą, Verokjo buvo taip priblokštas dvidešimtmečio mokinio talento, kad iš karto metė teptukus ir ėmėsi skulptūros meno.
***
Labiau pragmatiškų tikslų vedini savo kūrybą apjungė Janas Breigelis ir Hendrikas van Stenveikas. Jų „Antverpeno katedra“ (1593) efektinga dvigubai. Hendrikas kruopščiai tapo gotiškai geometrinio katedros interjero detales, o Janas katedros interjere patalpina keliasdešimt smulkių, tačiau itin charakteringų vyrų, moterų vaikų figūrėlių. Beje, Janas Breigelis yra nutapęs ne vieną paveikslą ir kartu su garsiuoju Piteriu Pauliumi Rubensu. „Madona žiedų vainike“(1631) gali būti pavyzdine skirtingų menininkų stilių sinteze viename paveiksle. Janas Breigelis virtuožiškai formuoja spalvingų gėlių vainiką, o Rubensas jo viduryje įkomponuoja Mariją su kūdikiu, paveikslo šonus papuošia putnių angelų skrydžiais.
***
Tokių bendrautorystės nuotykių pilna meno istorija. Peršokime iš Nyderlandų į Carinės Rusijos tapytojų studijas. Visi puikiai žinome garsų Ivano Šiškino paveikslą su meškiukais „Rytas pušyne“ (1889). Šiškinas buvo puikus menininkas – botanikas, tačiau meškų šeimos nutapyti nesugebėjo, nors bandymų buvo. Menininkui geranoriškai padėjo jo draugas tapytojas Konstantinas Savickis. Jis meškinų šeimą ir įkomponavo į Šiškino nutapytą sengirės properšą. Tačiau šį paveikslą Šiškinui buvo užsakęs garsus kolekcionierius Pavlas Tretjakovas. Gavęs kūrinį su dviem menininkų parašais jis ne juokais įsiuto ir pats su skiedikliu nuvalė Savickio pavardę. Tai nesutrukdė Savickiui paimti iš Šiškino dalį honoraro. O vėliau ir jo pavardė buvo sugražinta.
***
Nemokėjo tapyti žmonių garsus marinistas Ivanas Aivazovskis. Kaip tuomet jūriniame jo paveiksle atsirado didinga Aleksandro Puškino figūra? 1870 metų tapybos kūrinyje „Poeto atsisveikinimas su jūra“ matome galingą jūros siautulį. Ant kranto akmenų su vėju kovojantis poetas genijaus poza meta iššūkį šiai gamtos didybei. Aivazovskis suprato, kad Puškino jam nutapyti nepavyks, nors labai norėjo, buvo su juo susitikęs jaunystėje. Todėl pagalbos kreipėsi į patį geriausią portretistą Ilją Repiną. Štai taip gimė vienas įtaigiausių poeto vaizdų. Nes jį sukūrė du skirtingų žanrų korifėjai. Pavieniui nieko nebūtų pavykę.
***
Šis trumpas istorinis ekskursas parodo, kokia netikėtos gali būti kūrinių istorijos, pažvelgus į jas per kūrybinio bendradarbiavimo prizmę. Autorystės idėja niekada nebuvo statiška, ji kito ir toliau nuolat keičiasi.


Vieniša Juditos Leister tulpė
Moterims meno istorijoje vietos nebuvo. Studijose, katedrose ir rūmuose puikavosi talentingų vyrų ir jų pagalbininkų komandos. Moters ir kūrybiškumo sąvokos buvo atskirtos. Šiandien menų akademijose viešpatauja merginos, todėl sunku patikėti, kad dar neseniai joms auditorijų durys buvo užtrenktos.
Bet moterys mokėsi, studijavo ir kūrė. Slapta, privačiai, pabėgusios iš namų, palaikomos menininkų tėvų. Jų vardai atrandami po dažų sluoksniais, restauruojant kūrinus. Taip pildosi meno istorija, o mes atrandame Juditos Leister tulpę.
***
1983 metas Luvro muziejus įsigyja XVII olandų „aukso amžiaus“ garsenybės Franso Halso kūrinį „linksma pora“. Visi laimingi, juk šis menininkas – vienas populiariausių XIX a. muziejininkų taikinių.
Restauruojant kūrinį, valant šimtmečių purvą, riebalus ir suodžius paaiškėja, kad tai ne Franso Halso kūrinys. Po jo parašu puikuojasi keista monograma su raide J ir žvaigžde. Nusprendžiama, kad tai Franso brolio, mažiau žinomo tapytojo Janso kūrinys. Prasidėjo teismų ir bylinėjimosi etapas. Tačiau labai greitai ginčių procesuose paaiškėjo, kad viskas dar blogiau, kad kūrinys priklauso niekam iki tol nežinomai menininkei Juditai Leister. Niekas neapsidžiaugė, kad meno istorijoje atsirado tapytoja moteris, prilygstanti Franso Halso meistriškumui. Visi gedėjo Halso ir tyliai tenkinosi kompensacijomis.
***
Juditai Leister gimė 1609 metais Harleme. Apie ją sužinota labai mažai. Ji buvo devinta tekstilininkų šeimoje. Būdama dvidešimties metų, nutapo meistriškumu ir neabejotinu talentu pasižymintį „halsišką“ autoportretą. Leister pasipuošusi madingas rūbais, ryškia apykakle ir rankogaliais, atsipalaidavusi, plačia šypsena, drąsiai žvelgianti į žiūrovą. Vos praverta burna jau pradeda su mumis intriguojantį pokalbį. Dešine ranka laikomas teptukas nukreiptas į drobėje tapomo muzikanto tarpukojį. Gili mintis ar vulgarus juokelis? Išdykavimai Nyderlandų tapyboje buvo dažni. Bet kuriuo atveju, paveikslas kupinas gyvos linksmybės. Tais pačiais metais Leister įstoja į garbingą Šv. Luko menininkų gildiją. Tai buvo antra moteris šios gildijos istorijoje. Nors yra teigiančių, kad pirmoji.
Tėvai iš tekstilės biznį iškeitė į aludarystę, o dukra perėmė alaus daryklos monogramą. Jos ankstyvuosius kūrinius – „Serenadą“ ir „Linksmą girtuoklį“ puošia būtent šis šeimyninio brendo simbolis. Jei ne jis, nebūtume sužinoję, ką iš tikrųjų įsigijo Luvras. Moteriai pasirašyti savo vardu tuomet buvo per drąsu. Tačiau autoportrete matome visiškai savimi pasitikinčią, valiūkišką ir laisvą asmenybę. Toks laikmečio paradoksas.
***
Yra ir kitokios nuotaikos Leister kūrinių. Neutraliame paveikslo „Pasiūlymas“ fone ji vaizduoja susikaupusią siuvinėjančią merginą, prie kurios įkyriai linksta kailine kepure pasidabinęs vyras. Jo delne matome žybsinčias auksines monetas. Vyriškio nugara augina grėsmingą šešėlį. Mergina vengia jo, gūžiasi, ginasi nuo įkyruolio siuvinėjimu. Tai nemaloni scena. Bet panašu, kad moteris neparsiduos. Juo labiau, ją nutapė taip pat moteris, puikiai žinanti to meto patriarchalinės visuomenės iššūkius.
***
1636 metais Leister išteka už komerciškai sėkmingesnio bet mažiau už ją talentingo menininko. Iš Harlemo pora persikelia į Amsterdamą. Pareiginga žmona gimdo penkis vaikus. Išlieka tik du. Kaip ji galėjo toliau tapyti, jei buvo paskendusi šeimos rūpesčiuose, rūpinosi vyro studija ir laidojo savo vaikus? Todėl daugiau jos kūrinių nebematome.
***
Tačiau ji sugebėjo atsitiesti. Trumpam ir grakščiai. 1643 metai akvarele nutapo vienišą tulpės žiedą. Elegantišką, trapų. Visi manė, kad tai jos karjeros pabaigos simbolis. Tačiau 2009 metais buvo atrastas dar vienas jos natiurmortas, vienuolika metų vėlesnis negu tulpė. Vadinasi, Leister nenustojo tapyti, kad ir kokios sunkios aplinkybės buvo. Būkime tikri, jos ir dar daug kitų moterų menininkų kūrinių bus atrasta.
Kiek jų dar paslėpta po garsių vyrų kūrėjų parašais?


Moteris jaučio širdimi
Iki XIX a. pabaigos moterims buvo draudžiama studijuoti meno akademijose ar tapyti nuogus pozuotojus. Kaip tuomet išmokti klasikinės tapybos meno, kaip nutapyti religinį, istorinį ar mitologinį paveikslą, jeigu nemoki nutapyti kūno?
Be anatomijos žinių buvo neįmanoma tapti garsiu menininku. Todėl tiek nedaug žinomų moterų meno istorijoje. Bet buvo keli atsarginiai tapybos žanrai, kur jos galėjo laisviau reikštis. Visų pirma, tai natiurmortas ir peizažas. Bet viena išmani ir beprotiškai talentinga XIX amžiaus moteris atrado dar vieną nišą – gyvūnus ir tapo pasauline žvaigžde.
Rosa Boner (Rosa Bonheur) gimė 1822 metais Bordo mieste. Vieninteliu jos mokytoju buvo tėvas – beje, socialistas, aršus moterų ir vyrų lygybės idėjų šalininkas. Meilę gyvūnams Rosa mėgo aiškinti anksti mirusios motinos piešimo pamokomis, kuomet visiškai nesutramdomą dukrą mama sudomindavo alfabetinėmis gyvūnų figūromis, kurias Rosa mielai kopijuodavo. Būdama nevaldomo charakterio ji buvo išmesta iš kelių mokyklų, bet noriai piešė namuose.
Šeimai persikėlus į Paryžių, tėvui pritarus, bute ji augino triušį, viščiuką, antį, kanarėlę, kikilį, putpelę ir ožką, kurią ant rankų nešiojo laiptine. Labai greitai Rosa atrado ne tik Luvrą bet ir gyvulių skerdyklas, kuriose praleisdavo daug laiko tyrinėdama gyvulių prigimtį, būsenas, anatomiją. Vėliau ji įsiprašė į nacionalinį veterinarijos institutą, kur savarankiškai atliko gyvulių skrodimus.
Rosos aistra buvo jodinėjimas, medžioklė, vyriški kostiumai, gražios moterys, trumpa šukuosena ir iššaukiantis elgesys visuomenėje. Ji buvo tokia valingai žavinga, kad netradicinis elgesys greitai sulaukė daugiau gandų ir pagarbos negu pasmerkimo.
Visiškai atsidavusi gyvūnų tapybai, ji greitai sukuria monumentalų šedevrą „arklių turgus“ (1852). 1853 metais Paryžiaus salone paveikslas sulaukia visuotinio pripažinimo, tampa laikmečio simboliu, o 31 metų autorė – pasauline garsenybe.
Prieš tai buvo ne mažiau visus pribloškęs „arimas Nivernai apylinkėse“ (1849), už kurį Rosa gauna auksinį medalį 1849 metų Paryžiaus salone. Tai žmogaus ir gyvulio bendrystės epas, ekologinis manifestas, kuriame gyvulio jėga, grožis ir savitumas perteikiami su neprilygstančiu talentu išmanymu ir meile.
„Arklių turgaus“ paveiksle matome tokią pat ritmingą gyvūnų galios išraišką, kuri perteikiama kanopų sukeltomis dulkėmis, kaklo ir kojų raumenų įtampa, išcentrine jėga ir pasimetusiais arklių vedliais.
Paveikslu vienodai žavėjosi ir masinė publika ir reiklūs kritikai, Imperatorių šeima ir Eženas Delakrua.
Kuomet šis paveikslas buvo parodytas Anglijoje, karalienė Viktorija pareikalavo privačios peržiūros. Rosa buvo pagerbta garbės legiono ordinu ir tapo pirma moterimi, gavusia tokį aukštą įvertinimą. Paveikslą nupirko Amerikos turtuolis Kornelijus Vanderbiltas ir dabar jis puikuojasi Metropoliteno muziejuje.
Rosa neištekėjo, tačiau 50 metų kartu gyveno su vaikystės drauge Natali. O kur dar rūkymas, trumpa šukuosena ir vyriški rūbai? Visa tai buvo moterims draudžiama. Todėl Rosa turėjo gauti oficialų valdžios leidimą dėvėti kelnes, argumentavo savo kūrybos specifika – buvimu tarp gyvulių, skerdyklose, ganyklose, fermose ir t.t. 1850 metais jai įteikiamas Permission de Travestissement, tačiau su išlygomis, atnaujinamas kas 6 mėnesius ir su gydytojo parašu.
1857 metais portretistas Eduardas Lui Dubufe nutapo Rosos portretą, kuriame garsioji animalistė remiasi į kėdės atkaltę. Jai nepatinka toks sausas sprendimas ir ji kėdę užtapo prie jos prigludusiu gražuoliu rudaplaukiu jaučiu. Dešine ranka apkabintas jautis į mus žiūri mąsliomis akimis, jo orumas, grožis, jėga persiduoda Rosai. Dabar ji savo vietoje. Ne skrybėliuota dama su kėde, bet laisvės pašaukta trumpaplaukė amazonė su garbanotu jaučiu. Beje, dėl trumpaplaukės šukuosenos, nuolat užsipuolama ji teisindavosi mamos mirtimi – nėra kas rūpinasi jos nepaklusniais plaukais.
1860 metais Boner gauna solidžią sumą už „arklių turgų“ ir su Natali persikelia į pilaitę netoli Fontemblo. Moterys gyveno supamos gražaus žvėryno – augino beždžiones, liūtus, arklius, medžioklinius šunis, raguočius, ir iš Amerikos gerbėjų atsiųstus tris laukinius mustangus. Verslumu pasižymėjusi Natali rūpinosi ūkiu, Rosa tapė ir medžiojo – su asmeniniu paties imperatoriaus leidimu.
1889 metais Natali miršta. Sukrėsta Rosa sugeba greitai atsitiesti. Jai padeda jaunos gerbėjos, amerikietės tapytojos Anos Kliumpke draugija. Rosa Boner užgęsta 77 metų, laidojama šalia Natali. Vėliau, šalia jų priguls ir Anos Kliumpke. Fontemblo aikštėje statomas bronzinis paminklas, tik vaizduojama ne ji, o natūralaus dydžio jautis. Toks buvo šios nesutramdomos asmenybės priešmirtinis noras.
Dar vaikystėje ši mergaitė savęs ir tėvo nuolat klausinėdavo – ar galima išgarsėti tapant gyvūnus?


Teptukas vietoj kardo
Artemizija Džentileski (it. Artemisia Gentileschi, 1593 –1653) buvo vienintelė mergaitė, tačiau tėvas patikėjo jos, o ne sūnų talentu.
***
Oracio rūpinosi dukters ugdymu visokeriopai. Pasinaudodamas pažintimis, bandė ją įtaisyti į Florencijos menų akademiją. Nepavyko, moterims akademijose vietos nebuvo. Norėdamas išmokyti perspektyvos meno, pasamdė iliuzorinio tapymo meistrą Agostino Tasi. Sprendimas buvo lemtingas. Suaugęs vyras savo septyniolikmetę mokinę išprievartavo. Akyla tėvo ir brolių priežiūra nepadėjo. Po to, grasindamas šmeižtu jis ja pasinaudos dar ne kartą. Liko aukos liudijimas, kuriame ji aprašo bjaurią prievartavimo sceną, savo išgyvenimus ir begalinį norą peiliu nudurti savo prievartautoją. Tačiau tai nebuvo prievarta dabartine prasme, greičiau nekaltybės atėmimas reiškiantis tėvo nuosavybės pavogimą.
***
Aukos tėvui prispaudus, Tasi pasižadėjo vesti Artemiziją ir taip užglaistyti skandalą. Tačiau prabėgus keliems mėnesiams, jis nepasirodė. Dar daugiau, paaiškėjo kad jis vedęs. Siekdamas apginti savo garbę, Oracijo padavė Tasi į teismą. Prasidėjo merginą žeminantis, septynis mėnesius trukęs teismo procesas. Siekiant įsitikinti, kad Artemizija kalba tiesą, ji buvo kvočiama fiziškai kankinant, du kartus žiniuonės atliko defloracijos tyrimus, buvo apklaustas visas kvartalas. Pagaliau Oracijus bylą laimėjo, pergalę pagreitino teismą pavijusios žinios, kad nuo prievartautojo kūdikio jau laukėsi žmonos sesuo.
***
Tasi buvo išvarytas iš Romos, tik ne itin nuosprendžio laikėsi. Paskubomis už smulkaus Florencijos menininko ištekinta Artemizija išsiunčiama iš Romos – nes čia jos reputacija nepataisomai sugadinta. Šalia tėvo nebuvo, todėl teko kliautis įgimtais tik savo gebėjimais. Dėl išskirtinio talento Florencijoje ji sutinkama palankiai. Greitai sulaukia mecenatų Medičių globos ir užsakymų. 1661 metais išrenkama pirmąja moterimi nare Florencijos menų akademijoje. Garsiojo paveikslo „Judita“ kūrimo metu, ji jau turi keturis vaikus ir meilužį. Vyras kažkur prapuolęs. Vienintelė jos mergaitė irgi taps menininke. Mitologiniuose, religiniuose jos paveiksluose dominuoja ryžtingos ir stiprios moterys.
***
Pirmąją Juditos versiją ji nutapo dar teismo metu. Antroji jau skirta Medičiams. Tai viena baisiausių ir įspūdingiausių žudymo scenų meno istorijoje. Aukos kraujas trykšta čiurkšle ant atšlijusios Juditos, geriasi į baltus patalus. Pusnuogė auka rangosi priešmirtinėse konvulsijoje. Ją tramdo Judita ir jos tarnaitė. Nupjauti stipruolio galvą, nėra paprasta, ypač moteriai. Pusnuogei, sudarkytai vyro figūrai priešinami prabangūs paauksuoti jaunų ir dailių moterų rūbai.
Didelė pagunda susieti šį paveikslą su patirta jaunos merginos trauma. Brutali Holoferno žudymo scena – retas vaizdas meno istorijoje. Tuomet menininkai vengė paties žudymo momento. Jam ryžosi Karavadžas, bet kitaip, estetiškau. Priminsiu, kad Judita buvo gražuolė žydė našlė iš Betulijos kaimo. Žiaurus Asirijos karvedys Holofernas atkeliavo sunaikinti Izraelį. Judita kartu su savo tarnaite Arba prasmuko į asiriečių stovyklą. Suviliojo ir nugirdė Holoferną, o užmigusiam nurėžė galvą. Juditos parnešta priešų vado galva įkvėpė žydus tolimesnei kovai.
Kuomet Artemizija, ne be feminizmo jdėjimo, XX amžiuje buvo atrasta iš naujo, daugelis šį galingą paveikslą suprato kaip pasąmoninę menininkės keršto išraišką, sielos riksmą, troškimą priversti kentėti skriaudėją. Tai nepaprastai išpopuliarino šį kūrinį, o Artemizija sugrįžo į meno istoriją kaip pirmoji ryškiausia moteris tapytoja.
***
Viename iš savo autoportretų Artemizija save vaizduoja kaip tapybos meno alegoriją. Dinamiškas kūno rakursas, atsainiai susegti plaukai, ant kaklo linguojanti grandinėlė su kaukės medalionu – tai meno alegorija. Kaukė vaizduoja meninę gamtos imitaciją, nerūpestinga šukuosena – koncentraciją į kūrybos procesą. Spalvomis persiliejantys jos rūbų paviršiai rodo menininkės virtuoziškus tapymo gebėjimus. Virtuoziškai laikoma paletė, teptukas, drobės pusėn nuo žiūrovo pasukto veido rimtis perspėja, kad tai ne koketiškam pataikavimui skirtas autoportretas, o asmenybės triumfas.
Artemisijai nereikia vyro žvilgsnio, pasiryžusi būti didžia menininke, ji tapatinasi su meno esme, o ne moteriškumo aksesuarais. Todėl ir po 400 metų ji išlieka moterų kūrybinės laisvės simboliu ir garsiausia menininke.

Marianne North – pašaukta keliauti
Žinoma, visi galvojame apie keliones. Aš taip pat. Gal būt todėl vis dažniau prisimenu keistuolę Marianne North, mažai žinomą XIX amžiaus britų menininkę, botanikę, keliautoją. Prieš akis vis ryškiau išnyra fantastiškai gražios jos kūrinių augalų ir žiedų vijos. Dėl vienos egzotiškos grožybės ji leisdavosi į tolimiausią varginančią kelionę laivais, traukiniais ar pėsčiomis. Viktorijos epochoje vienišoms moterims tai buvo neįtikėtinas iššūkis. Tačiau toks buvo visas Marianne North gyvenimas.
***
Marianne North gimė 1830 metais aristokratų žemvaldžių šeimoje. Augdama turtingoje ir kultūringoje šeimoje Marianne bendravo su garsiausias to meto mokslininkais ir menininkais. Vienas jų buvo Karališko botanikos sodo direktorius. Ši pažintis neliko be pėdsako.
Nuo 1847 šeima tris metus keliavo po Europą, jos metu Marianne studijavo botaniką, piešė ir muzikavo. Po tėvo mirties paveldėjusi palikimą, ji toliau piešė ir domėjosi augalija, tačiau tai nesiejo su karjera, nes jos lygio žmonėms buvo nepriimtina dirbti. Atrodo, jos laukė tradicinis aukštuomenės moterų likimas – vedybos, gausi šeima ir rami gerovė. Tačiau turtais su vyrais dalintis nesiruošė. Marianne vengė tekėti, vedybas ji vadino negailestingu moterų pavergimo eksperimentu.
***
Vietoj jaukaus židinio ji pasirinko mirtinai pavojingas keliones ir visą gyvenimą praleido piešdama nepaprasto grožio planetos augalijos įvairovę. Anksčiau daug keliavusi su tėvu, po jo mirties ryžtasi kelionėms viena, ją vilioja egzotiškų augalų ir peizažų piešimas. Keliaudavo labai sunkiomis sąlygomis, nes rūpėjo tolimiausi egzotiškų šalių kampeliai. Aplankė Japoniją, Ameriką, Indiją, Afriką, Tenerifę, Šri Lanką, Jamaiką, Australiją, Zelandiją ir t.t. 100 paveikslų Marianne nutapė lūšnoje, Brazilijos džiunglėse. Ten ji išbuvo visus metus. 1875 išsiruošė dvimetei kelionei aplink pasaulį ir aplankė penkis kontinentus.
Borneo saloje užtinka vaisiais mintantį augalą ir jį nutapo, tai pirmas augalas, pavadintas jos vardu – Nepenthes northiana. Vėliau ji nuošaliausiose pasaulio užkampiuose atras dar keliolika iki tol nežinomų augalų. Taip gimė Areca northiana, Crinum northianum ir daugelis kitų egzotiškų vardų.
***
Troškimas keliauti, ją privertė parduoti paveldėtas žemes – tuomet nebuvo pigių skrydžių akcijų. Nepaisydama augančių reumatizmo skausmų ir blogėjančios klausos ji brėžė vis klaidesnius ir tolimesnius maršrutus. Jos kelionės užtruko 25 metus. Marianne piešė ne tik augalus, ją domino gyvūnija, vabzdžiai, tolimi peizažai. Auganti jos kūrinių kolekcija buvo populiari tarp egzotikos išsiilgusios masinės publikos ir tarp botanikos žinovų. Marianne tapė ant popieriaus aliejiniais dažais, todėl jos kūriniai išsiskiria grafiniu spalvingumu. Augalus ji tapė natūralioje jų aplinkoje ir taip užfiksavo retus, jau sunaikintus peizažus. Savo atradimais menininkė noriai dalinosi su bendraminčiu Čarlzu Darvinu.
***
Karališkame Londono botanikos sode specialiai Marianne kūriniams buvo pastatyta efektinga galerija, kurioje iki šiol galima pamatyti net 832 jos kūrinius. Beje, galerija įrengta už jos pinigus. Tai vienintelė pastovi moters – dailininkės kūrinių ekspozicija Britanijoje. Daugelis vaizduojamų augalų jau išnykę, sunaikinti ir kraštovaizdžiai, todėl ši galerija svarbi trigubai – kaip meno kūrinių ir unikalių dokumentų kolekcija ir kaip nepalaužiamos moters svajonės išraiška.
Mirė ši drąsi moteris 1890 metais, netrukus sesuo išleido labai išpopuliarėjusį jos memuarų tritomį – „atsiminimai apie laimingą gyvenimą“. Užspausti ofisų ir šeimų sienų, pasvajokime kartu su Marianne apie nenugalimą kūrybiškumo šauksmą, judėjimą, laimę ir palikimo paskirtį.